173 - oji istorija, vasario 27, šeštadienis
Žiūriu pro langą ir galvoju: nu, tikrai Gerovės valstybė - subetonavo išmaniuosius konteinerius, rūpestingai apipylė aplinkui smėliuko. Mėlyni, žali, geltoni "varpeliai" kol kas tebestovi. Kažin kaip Gerovės valstybėje bus paielgta su jais? Juk jiems pirkti buvo ištratintos nemenkos sumos...
O šįryt radijas man sakė, kad bus kuriamas Gerovės valstybės vizualas. Tai jums ne kumelio juokas ir ne šuns papai. Tas VIZUALAS turbūt irgi nemenkus pinigus kaštuos. Kažin ko jame bus pripaišyta... Ai, tiek to. Kai papaišys, tai ir matysiu.
...Tai va,- žadėjau varyti į Gargždus, žiedinė savivaldybė juk, paslankioti Minijos slėniais. O susiklostė taip, kad tarnybiniais reikalais teko "čiuožti" į... Kretingą. Visai ne žiedinė savivaldybė. Užtat buvo kiek neramu: penktadienis, su fotografe "užsirausim" ant kokio posto... Vaisingai ar konfliktiškai aiškinkis, - važiuojame darbo reikalais.
Bet buvo dar ankstokas rytmetys, tai nebuvo nei postų, nei policininkų. O toje Kretingoje automobiliai zujo tarsi kokiam skruzdėlyne. Juokingiausia - atvažiavusios nurodytu adresu neradom jokio plyšelio automobiliui pastatyti. Sukom bent tris ratus gyvenamųjų namų kvartale. Galų gale kažkur pasistatėm tą automobilį. Kol fotografė dėliojosi savo plačiakampius, stačiakampius fotoaparatus, objektyvus ir subjektyvus, einu lyg ir ta linkme, kur reikėtų, "poteriaudama", atseit, šnekuosi su fotografe, kažin, ar čia "neatsidaušim" į kokį akligatvį?
Mano "poterius" nugirdusi praeivė ponia rūpetingai paklausė - kokios gatvės ieškom? Kai pasakiau, nuramino: "Praeisit, praeisit". Ir tarsi koks "džipiesas" dar ranka nurodė kryptis, kur ir kaip pasukti. Tikrai labai nuoširdžiai padėkojau. Jeigu Klaipėdoje būčiau panašiai "poteriavusi", tikrai niekas nesureaguotų. Tuo žmonių dėmesingumu ir skiriasi mažesni miesteliai nuo didmiesčiais vadinamų...
Pagaliau vos dvasnodama (karantine, dirbdama iš namų, sąžiningai tupiu nuo spalio mėnesio...) paskui tarsi stirna fotografę užkopiu į penktą aukštą. Menininkas, pas kurį išsiruošėme, jau mūsų laukė. Pasiūlė kavos. Žinoma, "nesilaužėme". Ne mechanine kavamale, o rankiniu malūnėliu sumalta kava, garbės žodis, buvo labai skani. Na, o ką mudvi su fotografe "sumalsime", pabuvojusios to menininko namuose, jūs galėsite paskaityti pavasariniame žurnalo "Vakarai" numeryje. Manau, kiek nustebsite. Bet kol kas - ni, ni pas ką buvome ir ką sužinojome.
Nors į Kretingą ne taip ir dažnai nuvažiuoju, bet šitas miestas daug kuo žavi. Pirmiausiai savo žmonėmis.
Kol pranciškonai dar neturėjo savo "rezidencijos" - Vilties miesto - Klaipėdoje, Kretingoje lankydavausi dažniau. Labai įsiminęs yra vienas Verbų sekmadienis. Su drauge atvažiavusios į mišias kiek anksčiau, užsiėmėme vietas klaupkose. Kai brolis pranciškonas Gediminas pakvietė dalyvauti procesijoje per Kretingą, iš karto, skirtingai nuo draugės, pasišoviau - buvo saulėta diena.
Keli pranciškonai su ruporais "budino svietą", ragindami į mišias. Kretingiškiai praeiviai kai kurie dėjosi į procesiją, kai kurie žegnojosi. Ir - praeinant pro kažkokią užeigą, kai dar net nenutuokėme apie visokius draudimus ir verygmečius, iš jos išvirtę gerokai pakalę jaunikaičiai, matyt, ne vietiniai, pradėjo tyčiotis ir iš procesijos, ir iš joje dalyvavusių žmonių. Bet greitai, visai ne ereliškai, nuleido sparnus.
Niekas jiems nieko nesakė, netildė, neišmetinėjo. Tiesiog "ereliai" suprato - ne jų "chebra" čia žingsniuoja. Taip ir liko stovėti su atkarusiais žandikauliais. Pranciškonai jau buvo spėję dvasiškai užsiauginti Kretingos žmones.
Na, čia galėčiau Kretingą šlovinti už daug ką. Gal kada nors. O, apsilankiusi pas tą menininką, pasakysiu tik tiek - Kretinga yra praturtėjusi dar vienu talentingu žmogumi. Senokai jau...
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą