45 istorija: Gegužio žiedai ir... dienoraščiai
Ketvirtadienis, gegužės 14 d.
Diena ar naktis - vis pribėgu prie lango pasižiūrėti: ar žydinti ieva dar neapsnigta?
Aną dieną taip išgąsdino tas sniegas, nors Klaipėdoje jo nebuvo.
Bet klaipėdiškė draugė, išdardėjusi į sodybą kažkur prie Nevėžio vasaroti, pranešė: sniego krūvio neatlaikę keli vaismedžiai nulūžo. Su giminaite pradėjo kratyti sniegus ne tik nuo kitų vaismedžių šakų, bet ir vaisių nenokinančių medelių - kad tik nenulūžtų.
Iš Kauno giminaitis atsiuntė nuotrauką, liudijančią, kokį senį besmegenį su sūnum sukočiojo.
O filosofas iš Šiaulių pasidžiaugė sniego anomalija. Nes, anot jo, sniegui nutirpus - žolė žalesnė. Ir gal būt jo bičiuliui, tapytojui, pareisiąs įkvėpimas ne pilkus, niūrius paveikslus meistravoti. Gal paveikslai sužydės vaiskiomis pavasario spalvomis.
Kažkas sielvartavo dėl iki galo neprasiskleidusių alyvų, pasislėpusių po balto balto sniego gniūžtėmis, kažkas dėl tulpių.
O aš, kaip koks nervingas paršelis iš "Mikės pūkuotuko" blaškaiusi po "kamarą" su telefonu rankoje: ar nenušalo obelų, kriaušių, trešnių žiedai?
Apsiraminau tik apie pietus, kai aptikau vienos ponios fb "apspakaijimą":
"Šiandieninis sniegelis daugelį išgąsdino. Pasižiūrėjau į savo 2017 metų užrašus. Tada beveik tokiu pačiu laiku buvo truputį baisiau, šaltis ir sniegas ant augalų ilgiau laikėsi.
O kaip gi gėlynai? Ogi nieko baisaus neatsitiko, visi augalėliai atlaikė išbandymus: ir sodai klestėjo, ir uogų pakako ir gėlynuose nebuvo didelių problemų. Kaip ir kasmet rašiausi beveik apie visų gėlių (o jų tikrai labai daug) gyvenimą.
Augalai mažiau bijo gamtos išdaigų nei mes, žmonės. Žinoma, liūdna, kad dar ilgai pranašaujamos šaltos naktys. Bet ir tai ne tokia didelė kliūtis.
Ar neprisimenam šalnų iki birželio vidurio? Buvo ir bus.
Sausra ir karščiai yra daug baisiau. Prašykim to, nuo kurio viskas priklauso, kad sugrįžtų lietuviškos vasaros. Nes įtariu, - dauguma dabar prašo palankių pietietiškam įdegiui orų.
Kada prašysim gero oro, negalvodami apie pilvo spalvą, o apie tai, ką į jį dėsime, kada prašysime gero oro dėl gėlių, sodų, daržų, pievų, javų laukų, miškų ir visa ko, kas gyva, gal ir sugrįš geri laikai...
Nusišypsokim, saulė vėl šviečia! Aš tai išsišiepusi", - fb rašė p. Laima.
Ir aš ja, kaip kokiu Dalai Lama, patikėjau. Nes žmogus rašo dienoraštį, nors ir vadina užrašais.
Šiais laikais rašo DIENORAŠTĮ. Kaip dzūkai sako - cūdų cūdai. O kokios jie įgyja vertės, prabėgus daugeliui metų?
Štai dabar išleista Juozo Baltušio dienoraščių III knyga. Stora, kaip ir dvi pirmosios. O kiek jose išminties. Kur kas daugiau, nei "Sakmėje apie Juzą" sutilpo.
...Manau, kad ir ponios Laimos tie užrašai kada nors taps aukso vertės. Ir mums neteks tapti kaip nervingas paršelis iš "Mikės Pūkuotuko"...
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą