20-oji istorija: kiaušinių daužymas
Balandžio 18, šeštadienis.
Taip, taip - daužymas, ne dažymas. Dažiau prieš savaitę.
Velykinėje pintinėlėje belikę du svogūnų lukštais dažyti kiaušiniai. Kiekvieną rytą pusryčiaudama daužiau vienas į kitą, norėdama išsiaiškinti, kuris tvirčiausias. Kad per Atvelykį tvirčiausiu vėl pasigalynėčiau su kaimyne, kuriai kiaušinį buvau "pralošusi" per Velykas - jos tvirtesnis buvo.
Susidaužiau - skilusį suvalgiau. Patikėkit, nė kiek nepabodo tie virti kiaušiniai kiekvieną rytą...
Apžiūrinėju likusį - ogi jau "prakaltas". Nes per Velykas daužėmės du kartus. Abu kartus mano buvo "pažeidžiami". Tik kaimynė atsisakė paimti du sukultus, priimdama tik vieną... Vadinasi, rytoj, per Atvelykį, jau nebeturėsiu kuo "trankytis" ir atsilošti.
Bet šiandien kaimynės prireikė visai kitu reikalu: po jau aprašytos anksčiau "iškylos į gamtą" ir švelnaus kaimyno pabarimo, ko valkiojuos po šabakštynus, beveik ant sprando aptinku gumbelį. Jis visai nepatogioje vietoje veidrodyje apžiūrėti - ar tik ne erkė? Pašiurpsta visas kūnas, pradeda atrodyti, kad visu "bodžiu" kažkas ropinėja. Žodžiu, BAIMĖ, didelė baimė.
Jau sena ir gera taisyklė - kokiu nors būdu tos baimės atsikratyti. Jeigu ji pradeda kankinti, - ar duris užrakinau, ar lygintuvą išjungiau, juk daug ką buityje darome automatiškai, geriau iš karto sugaišti kažkiek, bet pasitikrinti, kad toji baimė atšoktų ir neapkartintų gal darbo dienos, gal spektaklio, gal koncerto, nes smilkiniuose tvinksės: "ar išjungiau lygintuvą, ar išjungiau lygintuvą?" Ir viskas, kas vyksta aplinkui ar scenoje - šuniui ant uodegos. Tiesiog "nebeįsikerti", nes smilkiniuose tvinksi...
Taigi, skambinu kaimynei išdėstyti "reikalo" ir paklausti, ar ji neapžiūrėtų to gumbuko. Nemaniau, kad sutiks - juk dabar tokios baimės dėl kontaktų, o abi esame rizikos grupėje. "Tuoj ateisiu", - pažadėjo. Ir atėjo su tamponėliu, prisodrintu gal spirito, gal degtinės. Padezinfekavusi, apžiūrėjusi pareiškė - ne erkė. Patikiu, nes šiaip jau esu "apsėsta" papilomų. Patikiu ir todėl, kad ji - buvusi medikė, o dar ir Sibiro tremtinė, visą gyvenimą buvusi gamtos dalimi net čia, Klaipėdoje.
Dovanų iš jos dar gaunu sibirietišką istoriją. Jos ir brolio pareiga būdavusi pamelžti ožką. O ši buvusi labai įnoringa. Tai kad būtų paprasčiau, ją įsivedė į vos 10 kvadratinių metrų penkių žmonių gyvenamą kambarėlį. Brolis, užsilipęs ant taburetės, laiko ožką už ragų, o sesutė melžia. Paskui, juk vaikai, užmiršę tą ožką į tvartelį išvesti, išdūmė į mokyklą. "Niekada nepamiršiu to vaizdo, nors jam beveik 70 metų, kai grįžusi aptikau mūsų kambarėlį pridergtą, o balta ožkelė palaimingai miegojo mūsų vienintelėje lovoje."
Kai kaimynei padėkojau už jos bebaimį ryžtą apžiūrėti "erkę", ji ištrenkė: "Ai, zaraza prie zarazos nelimpa." Jau kiek kartų ir įvairiausiomis progomis esu įsitikinusi: tremtiniams, žinoma, kuriems pavyko išgyventi ir grįžti į Lietuvą, jau niekas nebaisu. Toji siautėjanti su dalgiu "koronė", atrodo, kaimynei irgi nebaisi.
Kaip man iš jos perimti bebaimystės estafetę?
...Bet aš juk Sibiro "kurortuose" "kaifo" negaudžiau... Sumelavau, "gaudžiau", bet ne tremtinės, o žurnalistės "statuse", kai spigino minus 60 laipsnių speigas.
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą