Gyvenimas pro langą: krykštaujantys vaikai ir devynmetės piešinys

2020-05-11 11:00

43-ioji istorija: krykštaujantys vaikai ir devynmetės piešinys

Pirmadienis gegužės 11 d.

Pro langą matydama 6 - 10 metų lakstančius, krykštaujančius vaikus - su kaukėmis, be kaukių - galvoju: kaip jie po daugelio metų prisimins tą "koronę"? Kaip kokį košmarą? Turbūt, ne.

Bet dėl kokių nors priežasčių prisimins. Atmintis išplukdys detales. Gal, kaip nuotoliniu būdu mokėsi, kaip nelankė darželių, o su tėvais sėdėjo namuose?

Šitame kontekste internetinėje erdvėje akis kliudė devynerių metų Kotrynos piešinys "Varsos" dailės studijos serijoje "Šiuolaikinės madonos". Manau, kad ji, kaip ir mūsų kieme strakaliojantys bendraamžiai, taip pat kur nors, su kuo nors bėgioja, žaidžia. Bet, sėdusiai piešti, ant vatmano lapo mergaitei susidėliojo, žinoma, tik mano subjektyviu vertinimu, šiandieninio pasaulio apokaliptika.

Jos margaspalvė madona su juodu dryžiu maždaug toje vietoje, kur plaučiai. O juose tarsi kažkokie gyviai ropinėja. Madonos lyg šukuosena, lyg tiurbanu rėplioja skorpionas. Aplinkoje lyg ir daugiau tų skorpionų. O aplinkui - kortos, ant židinio - katinas, tarsi iš Michailo Bulgakovo nemirtingojo kūrinio "Meistras ir Margarita" atkeliavęs Begemotas.

Mergaitei tik devyneri. Žinoma, "Meistro ir Margaritos" ji dar neskaitė. Kortomis myli - nemyli irgi dar turbūt pasjansų nedėliojo. Bet jos piešinuke įžvelgiu šiandieninio pasaulio būties atšvaitus. Kas puolė į mistiką, kas kortomis buria ateitį, kas įžvelgia pasaulinius sąmokslus, kas tiesiog ramiai sėdi prie židinio, ir, kaip vienas bičiulis iš Paryžiaus pranešė - karantine sėdėdamas su šeima, laukia geresnių laikų.

Bet visų mūsų galvomis rėplioja tie skorpionai - kas mūsų laukia?

Devynmetė taip globaliai, kaip čia aš bandžiau sudėlioti jos piešinuko turinį, tikrai negalvojo. Bet yra toks dalykas - nuojauta. Daugelis menininkų ją tikrai turi.

Taip sutapo, kad 2001 rugsėjo 11 teroro aktų išvakarėse su nemaža dailininkų grupe lankiausi Venecijos bienalėje. Įsliūkinusi į vieną parodų salę pašiurpau - meldėsi musulmonai. Žinoma, netikri. Apgaubti juodomis drobulėmis lingavo kažkokie automatai, sudarydami besimeldžiančių žmonių siluetus. Radikalai islamistai tuomet man atrodė toli, toli. Na, kaip šiemet toli toli atrodė ir Uhanas, kuriame prasidėjusi velniava, sakyčiau, beveik žaibo greičiu apjuosė visą žemės rutulį.

O tuomet, Venecijoje, jau kitą dieną buvome priblokšti sužinoję, kad Niujorko dvyniai susmego, o Pentagonas sudrebėjo. Šventojo Morkaus aikštėje vienas menininkas paprašė palaukti jo, kol subėgiosiąs į bankomatą. Grįžo pašiurpęs - amerikiečiai iš bankomatų negali pasiimti pinigų...

Mūsų autobusas buvo dviaukštis. 2 - jame buvome pagrindinė "banda", pirmajame - kur kas patogiau įsitaisiusieji. Mūsų aukšte pradėjus čirkšti dar retiems mobiliesiems, juos turintys buvo prašomi kuo greičiau grįžti namo, nes prasidėjęs trečiasis pasaulinis karas...

Viena, taip pat turėjusi tą mobilųjį, visam antrajam aukštui "transliavo", ką jai pasakojo mama, žiūrėdama baisius vaizdus per televiziją Vilniuje. Primenu: išmaniųjų telefonų, planšečių dar nebuvo...

Žodžiu, antrasis autobuso aukštas buvome bent kiek informuoti. Pašiurpę nuo žinių, aptarinėjome, kas tai galėjo būti, dėl ko tai galėjo būti. O pirmojo autobuso aukšto keleiviams "nedašuto" pranešti.

Vakarykščiai sukrėsta besimeldžiančių musulmonų vaizdinio, išsakiau savo spėjimą. Kaip vėliau paaiškėjo, buvau visai netoli tiesos.

Tuomet, Venecijoje, ir įtikėjau menininkų nuojautomis. Kadangi meno pasaulis man yra įdomus, menininkų "uosle" labiau tikiu nei Mikaldos pranašystėmis...

...Štai, kokias mintis gali sukelti devynmetės piešinys. Kažin kaip toji mergaitė prisimins šį laikotarpį?