Gyvenimas pro langą: kuo nustebintų kelionė palei Vilhelmo kanalą?

38 istorija: kuo nustebintų kelionė palei Vilhelmo kanalą?

Trečiadienis, gegužės 6 d.

Kai gyvenimas vis dar ribojamas karantinu, pro langą matau, - nepaisant visko, jis verda ir kunkuliuoja.

Regiu, - po kauke visiškai neatpažįstamas kaimynas, vos vilkdamas kojas, su dviem kuprinėm ant pečių ir dar su kažkokiais prie jų pritvirtintais tabaluojančiais sportbačiais, grįžta iš kažkur.

Gal buvo pavaręs į kokius piliakalnius, gal "matavo" kūlgrindų gylį, kai sako vandens telkiniai - upės, ežerai, tvenkiniai - "nusėdę" katastrofiškai.

Prieš kelias dienas pamaloninusio lietaus, manau, pakako tik medžių lapijai subujoti. Papildyti upes, ežerus - kažin, kažin...

Su kuprinėmis, palapinėmis, miegmaišiais jau seniai nebesimakaluoju. Tiesa, per vienerias atostogas, kai dėl finansų nebuvo šansų net į Šventąją išsigrūsti, švystelėjo mintis su visais minėtais atributais pakeliauti Vilhelmo kanalo takeliais.

Kai savo idėja bandžiau užkrėsti šiaip jau ir smalsius, ir į nuotykius linkusius, jų reakcijos buvo nekokios: smiliumi prie smilkinio nesukiojo, bet: "Ar tu žinai, kas ten prie to kanalo slankioja? Ar tu žinai - ten erkės ir vabalai. O jeigu lietus, o jeigu saulė kepins?" Na, ir panašūs išvedžiojimai. Viena keliauti taip ir nepasiryžau.

O kadaise tokie dalykai buvo nė motais. Kažkaip, kažkodėl dar Vilniuje buvau priklydusi prie tuomet žygeiviais vadinamų. Nebežinau, kokie tai buvo metai, tie žygeiviai labai kvietė per spalines uždaryti žygių sezoną. O man rūpėjo parbildėti į Klaipėdą. Interesai išsiskyrė.

Bet po savaitės toji pati kompanija vėl viliojo į žygį. Esą, per spalines žygis buvęs nykus. Tad jie šiam kartui sumanė guminėmis valtimis plaukti Ūlos upe.

Na, apie Zervynas, Puvočius, Merkinę buvau girdėjusi, bet mačiusi - ne. Lengvai vilionėms pasidaviau.

Tik perspėjau, kad irkluoti sraunioje upėje ir dar guminę valtį, tikrai nemokėsiu. "Rasim tau darbo ir be irklavimo", - pažadėjo. Ir pažadą ištesėjo. Keliavom dviem pripučiamom valtim: vienoje, irkluojant dviem vyrukams, "puošmena" buvau aš, kitoje tokia pat puošmena buvo mano draugė.

Abiejų pareigos buvo "daboti" skiesto spirito butelius ir jo papilstyti, kai, atsiprašau, šiknos pradėdavo stingti nuo jau ledu bandančio virsti Ūlos vandens. Na, ir privalėjau dainuoti. Tuomet mano gražių lietuviškų dainų repertuaras buvo skurdokas. Kaip Biliūno Joniukas pradėjau spygauti "Ak vija pinavija, jau pražydo kaip lelija!" Gražioji, nuostabioji Ūla su miškingomis pakrantėmis sklaidė aidą, tarsi Choras atitartų. Abi valčių įgulas "repertuaras" tenkino, nes atitiko irklavimo ritmą.

Kai bandžiau jį keisti, "publika" prieštaravo. Kaip aš neužkimau? Nes spygavau beveik iki Merkio upės. Turbūt tie skiesto spirito šlakeliai gelbėjo...

O dabar apie tai, ką gyvenime esu mačiusi gražaus ir atmintin įsirėžusio iki grabo lentos.

Atplaukę beveik iki Merkio, į kurį įteka sraunioji Ūla, kažkokioje salelėje apsistojom nakvynei. Nes kitą rytą turėjom plaukti jau Merkiu iki Merkinės.

Tuoj buvo "subudavota" palapinė. Pirmą kartą gėriau ant laužo virtą arbatą su sviestu, kurios bandžiau išsiginti. Bet kompanija buvo tikrai įgudę žygeiviai.

Pagrasino, kad negėrus tos arbatos, neturėsiu jėgų tempti savo kuprinės. Gėriau, ką darysi. Pasėdėję prie laužo, kažką padainavę, lendam į palapinę miegoti.

Palapinė, turbūt, buvo keturvietė, nes susikimšom kaip šprotai skardinėje. Atsidūriau palapinės krašte, kita "puošmena" - kitame palapinės krašte. Žodžiu, buvom vyriškos kompanijos "rėmai". Dabar, kai jau žinau, ką reiškia per lietų ar per šaltį būti kraštiniu palapinėse, galvoju - paršai tie prityrę žygeiviai buvo. Miegmaišis menkai tegelbėjo nuo besiskverbiančio šalčio.

Nežinau, kiek buvo valandų, kai dėl išgertos arbatos reikalai prispyrė. Vadinasi, reikia išsirangyti iš miegmaišio, išjudinti "šprotyną". Kažkaip pavyko.

Ir ką išlindusi matau? SIDABRINĘ SALĄ. Danguje - didelis, didelis sidabrinis mėnulis, sidabru padengti medžiai, žolė. Sidabrinė nuo šerkšno ir palapinė. Kadangi "šprotynas" dėl mano "žygio" jau buvo išsibudinęs, raginu išlįsti. Nė vienas nesiryžo. Tad reginiu pasidžiaugiau viena.

O ryte, vajergau, kaip buvo šalta. Atskiesto spirito atsargos buvo išsibaigusios. Srėbėm tą arbatą su sviestu. Nelabai ji sušildė. Vienas pragydo: "Kaip norėčiau cepelinų pas mamą". Kitas atitarė: "O aš norėčiau žilvičiu žaliuoti." Su tuo "žilvičiu" patraukėm prie Merkio žvalgybon. Merkys jau plaukdė ledo lytis.

Sugrįžusiems "žilvitis" pacitavo Džeką Londoną: "Jie buvo paskutiniai, kurie spėjo atvykti į Dausoną."

...Su kuprinėm, su visokiais "pričindalais", įskaitant ir barškančius tarškančius katiliukus, labai sunki buvo kelionė atgal. Bet, bent jau man. viską atpirko tos sidabrinės salos vaizdas.

...Kažin kuo nustebintų žygis palei Vilhelmo kanalą?

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia