Dar išvakarėse prasidėjo inteligentiški išvedžiojimai: kažkur skaitęs - ilgajam savaitgaliui vėl policija turės darbo mojuoti lazdelėmis prie įvažiavimų į kurortus apsisukti ir varyti, iš kur atvarę...
Turbūt mojuos ir prie kapinių, jei nebus elektroninio skydo su korektūros klaida "apsisikti", kaip nutiko per Velykas, pakeliui į Klaipėdą ir, žinoma, Palangą nuo Vilniaus ar Kauno...
Tas skydas su korektūros klaida tapo patyčių objektu "ant Lietuvos". Kažin, kiek Lietuvos respublikos pliliečių pakluso tam raginimui "apsisikti"?
Žodžiu, inteligentiškas bičas savo postringavimais įvarė abejonių ir man. Ar "iškyla" pasiektumėm tikslo? Nevažiuojam.
O šiandien, Motinos dieną, graužia sąžinė - be jokių talkininkų reikėjo sėsti ir važiuoti. Ir daryti tai, ką reikėjo daryti. Nes dar tą penktadienį iš bičiulės sužinojau: savo mamos kapą sutvarkė, gėlių pasodino. Jokių policininkų anei skydų "apsisikti" nebuvę.
Šiandien į kapus grūstis tikrai beviltiška. Nervingai čiumpu bebaigiančią vysti gimtadieninę puokštę, kol dar nepradėjo byrėti (apšnerkštų koridoriaus laiptus), šiukšlių maišą. Į konteinerį.
Mamos kapą "aplankiau" mintimis, vaikštinėdama Padangiais. Ne, ne link dangaus dar nepakilau.
Kalbu apie Dangę. Kaip viena draugė sako, su savo patalogišku komunikabilumu žvejo, įmerkusio dvi meškeres į upę, klausiu, ar kas kimba? Jei teisingai nugirdau, atrodo, minėjo plakius. Na, tokios karpių giminės žuvys, panašios į karšius. Tik su labai daug ašakų. Gal ir turės tų plakių žuvienei. Jeigu kokį plakį jau buvo pagavęs, gal parduotų, - švystelėjo mintis.
Bet, kai pagalvojau apie žvynų skutimą, išdarinėjimą ir visokias kitas "procedūras", geriau jau parčiuošiu namo, iš šaldiklio išsitrauksiu du karpio gabaliukus, turbūt, pc pirktus dar Kūčioms. Ir išsivirsiu tos žuvienės.
Bet ne tik žvejai žino, koks skirtumas tarp žuvienės iš ką tik pagautos žuvies ir šaldytos...
Pradėjo tįsti seilės, prisiminus žuvienę kažkokiam Mogiliovo apylinkių karpyne, kuriame prieš 100 metų lankiausi su mūsų redakcijos delegacija. Į karpyną pasikvietė Mogiliovo laikraščio redaktorius.
Stebėjomės, kai jis iš namų tempė maždaug 50 litrų talpos "kolbą" su geltonu skysčiu. Paaiškino - vištienos bulijonas. Karpyne virsime karališką žuvienę.
Pirmą kartą apie tokią išgirdau. Jau karpyne, verdant tą žuvienę, į bulijoną gal kokius tris kartus, vis išgraibant anksčiau sumestus ir nuvirusius gabaliukus, iš naujo buvo sumetami šviežut šviežutėliai karpio "šliosai". Žuvienė tikrai buvo karališka. Ją srebiant ir "vodkė" su tostais liejos laisvai.
Stebėjausi, kad keli bendradarbiai, šiaip jau "smingantys" po kelių "čierkų", užstalėje sėdėjo blaivūs kaip kiaulės.
Praėjo 100 metų. Žinoma, pamiršau to redaktoriaus pavardę, laikraščio, su kuriuo draugavo mūsų redakcija, pavadinimą irgi. O štai žuvienės skonis, matyt, iki grabo lentos liks "receptorinė" atmintis.
Kaip ir šviesaus atminimo Vytauto Šliogerio skautų stovykloje virta ant laužo taip pat karališka vadinta žuvienė. Įsivaizduodama, kad jau esu karališkos žuvienės virimo specialistė, dar su juo pasiginčijau dėl "receptūros". Bet jis sugebėjo įtikinti, kad jo verdama yra pati tikriausioji.
...Ai, burna pilna seilių. Einu virt žuvienės. Visai ne karališkos. Bet Mamos dienos proga. Atleisk, kad neaplankiau. Iš aukštybių, viliuosi, matai, kokie pas mus reikalai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą