100 metų - kaip viena diena

100 metų - kaip viena diena

Šimto metų sulaukusios klaipėdietės Sofijos Bertašienės dukra 78 metų Ona Pikelienė džiaugėsi mamą garbaus jubiliejaus proga aplankiusiais garbingais svečiais ir jų pažadu parūpinti vaikštykle, kad senolė galėtų išeiti pasivaikščioti į lauką. Pati jubiliatė dar labai norėtų pamegzti, bet pirštai nebeklauso.

Pirmadienį uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas, Klaipėdos miesto savivaldybės socialiniai darbuotojai pasveikino 100 metų jubiliejaus sulaukusią S. Bertašienę, užauginusią 4 dukras, turinčią 9 anūkus, 19 proanūkių, 3 proproanūkius.

Beje, šiuo metu uostamiestyje gyvena 11 šimtamečių, tarp kurių daugiausia moterų.

Tikrasis ponios Sofijos gimtadienis buvo sekmadienį, jį senolė dar atšventė ir kavinėje. Močiutės klausa šiek tiek pasilpusi, bet su ja dar galima puikiausiai pasišnekučiuoti apie gyvenimą.

"Nepasakyčiau, kad sveikata bloga. Tik galvelė "suslabo". Atsimenu viską, bet jau ne taip, kaip anksčiau. Su kojelėmis visų blogiausia. Vieną paskauda. Buvo sužeista, tai kai tik oras keičiasi, tuoj ir jaučiu. O širdelė sveika, valgyti noriu. Viską valgau - ir sriubą, ir mėsytę, ir dešrytę. Kiaušinius labai mėgau. Ryte vis prašau dukros išvirti kiaušinį", - kalbėjo močiutė.

Ji prisipažino, kad 100 metų gyvenimas prabėgo jai kaip viena diena. O buvęs jis ne koks, ir vyras nelabai geras buvo, ir daug vargti reikėjo.

S. Bertašienė ilgą laiką gyveno kaime. Gimė Telšių rajono Mandžorų kaime, esančiame netoli Šatrijos kalno, ten visą laiką ir gyveno. Buvo visai mažytė, kai mirė jos mama, tad teko ir tarnaite dirbti, ir vargą vargti.

Paskui pripiršo jai vyrą, ištekėjo, augino vaikus, bet ir tada lengva nebuvo. Kai mirė vyras, buvo kiek lengviau, gyvulių tiek nebeturėjo. O kai ištekėjo dukros, ji pas jas ir prisiglaudė. Visos jos gyvena uostamiestyje. Senolė sako, jog jau daugiau kaip 50 metų gyvenanti Klaipėdoje. Iš pradžių - pas jauniausiąją dukrą, o pastaruosius daugiau kaip 10 metų - pas vyriausiąją Oną.

"Dar turiu tris mergeles, iš viso turėjau keturias, viena mirė. Berniuko neturėjau. Norėjome jo, bet vis mergaitė papuolė. Žinai, nebūna taip, kaip nori", - pasakojo senolė.

Paklausta, ką dabar mėgsta daryti, atsakė: "Nieko, mažele, dabar nebedarau, nebedirba pirštai, kaip ne mano būtų. Anksčiau megzti norėjau, o dabar nebegaliu. Anksčiau gyvuliukus šerdavau, verpdavau, austi mokėjau, laukuose dirbdavau, ravėdavau, daržus prižiūrėdavau. Kai mieste atsiradau, nieko nebeaudžiau. Tai kokį megztinį, tai kojinę nunerdavau, ir viskas. Į darbą čia nepriėmė. Pensiją turiu nedidelę - "kolchozišką". Eidavau laiptų valyti už dukrą. Ir dabar dar norėčiau gal ką nors panerti, bet jau nebsugaudau ir su akimis."

Dukra Ona patvirtino, kad jos mamos gyvenimas buvo sunkus. "Ir duonos, ir cukraus kartais nebūdavo. Kombinavo, iš runkelių darė cukrų, virdavo visokias košes vaikams ant duonos užtepti", - pasakojo moteris.

Kas buvo anksčiau, senolė gerai atsimena, o dabartiniai įvykiai išgaruoja iš galvos. Paklausta, koks mamos ilgaamžiškumo receptas, ponia Ona nusijuokė: "Gyveno kaime, valgė lašinukus, šoninukę, kopūstėlius, bulveles - naturalų žemaitišką maistą."

Pati Ona užaugino sūnų ir dukrą, turi du anūkus. Vyras jos mirė anksti, dar nebūdamas pensininkas. Dabar ji prižiūri mamą.

"Norime tos vaikštyklės, kad galėtų mama nors aplink namą apeiti. Su lazda bijom paleisti, neišlaiko lygsvaros. Pažadėjo ją mums, paliko svečiai ir vizitinę kortelę, ir liepė ateiti. Dabar mūsų didžiausias rūpestis - sugalvoti, kaip išeiti į lauką", - sakė jubiliatės dukra.

MIESTIETĖ. Sofija Bertašienė ilgą laiką gyveno kaime. Vėliau mirė vyras, kai ištekėjo dukros, ji pas jas Klaipėdoje ir prisiglaudė.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder