Atverta Klaipėdos dvaro mįslių skrynia

Pa­čia­me uos­ta­mies­čio pa­kraš­ty­je, prie pla­čių ir vaiz­din­gų Da­nės upės slė­nių, at­lie­kant lau­ko dar­bus pie­vo­je že­mė at­vė­rė se­no­vės ra­di­nių, ku­rie ga­li at­vers­ti nau­ją Klai­pė­dos is­to­ri­jos pus­la­pį.

Ma­žo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos mu­zie­jaus (MLIM) spe­cia­lis­tai įver­ti­no, kad ap­tik­ti ba­ro­ki­niai gla­zū­ruo­ti kok­liai, įvai­rių puo­dy­nių šu­kės, ki­ti ra­di­niai by­lo­ja apie iki šiol ne­ži­no­tą Bach­ma­no ar­ba Šau­lių dvar­vie­čių pa­mink­lą. Pa­vel­do­sau­gi­nin­kai tei­gia, jog šio­je dva­rų kul­tū­ros vie­to­je tu­rės bū­ti at­lik­ti žval­go­mie­ji ar­cheo­lo­gi­niai ty­ri­mai. Jie gal­būt at­skleis, ko­kias XVII am­žiaus pa­slap­tis šimt­me­čius sau­go­jo is­to­ri­nių apy­lin­kių pie­vos.

Sta­tyb­vie­tės staig­me­na

Klai­pė­dos mies­to kū­ri­mo­si ir for­ma­vi­mo­si is­to­ri­jo­je be­ne ma­žiau­siai duo­me­nų su­kaup­ta apie uos­ta­mies­čio dva­rų kul­tū­rą vi­du­ram­žiais. Pla­čia­jai vi­suo­me­nei ma­žai ži­no­ma, kad Klai­pė­do­je bū­ta dva­rų, juo­lab - kur jie pa­sta­ty­ti, kie­no bu­vo val­do­mi, koks jų li­ki­mas.

To­dėl ži­nia apie ne­ti­kė­tai ap­tik­tą dva­rų kul­tū­ros vie­tą tie­siog lau­kuo­se prie Da­nės upės ypač su­do­mi­no is­to­ri­kus ir ar­cheo­lo­gus. Lai­mė pri­si­lies­ti prie in­tri­guo­jan­čios is­to­ri­jos nu­si­šyp­so­jo šio ra­ši­nio au­to­riui vaikš­ti­nė­jant gar­saus Bach­ma­no dva­ro, ži­no­mo nuo XVI am­žiaus, apy­lin­kė­se. Ne­to­li jo, už ki­lo­me­tro, ka­dai­se bu­vo įsi­kū­ręs ir Šau­lių dva­ras. Tarp šių dva­rų, Pa­upiais va­di­na­mo­je vie­to­vė­je, ap­žiū­rė­jus na­mo sta­ty­boms pra­dė­tą ruo­šti vie­tą ir pa­vy­ko ap­tik­ti ra­di­nių, su­kė­lu­sių is­to­ri­kams nuo­sta­bą.

Skly­po šei­mi­nin­kas, nu­ar­dęs pa­vir­ši­nį dir­vos sluoks­nį, bū­si­mų na­mo val­dų pa­kraš­čiuo­se su­py­lė krū­vas že­mių ir ren­gė­si sta­ty­boms. Ši vie­ta, nors ir esan­ti tarp dvie­jų dva­rų, ne­bu­vo pa­žy­mė­ta jo­kiuo­se pa­vel­do­sau­gos že­mė­la­piuo­se, re­gis­truo­se, to­dėl na­tū­ra­lu, kad že­mės sa­vi­nin­kas ne­pri­va­lė­jo at­lik­ti žval­go­mų­jų ty­ri­mų. Ta­čiau sta­ty­bi­nin­kai, re­gis, ne­ty­čia už­čiuo­pė nau­ją Klai­pė­dos dva­rų is­to­ri­jos gys­lą.

Ap­si­lan­kius sta­tyb­vie­tė­je nu­ar­dy­to dir­vo­že­mio pa­vir­šiu­je ir že­mių sam­pi­luo­se pa­vy­ko ras­ti ža­lia gla­zū­ra pa­deng­tų gra­žių ba­rel­je­fi­nių kok­lių li­ku­čių, o vie­no­je skly­po da­ly­je - ir dau­gy­bę se­no­vi­nių puo­dų šu­kių, ke­ra­mi­kos li­ku­čių, kau­li­nę sa­gą, frag­men­tą mė­ly­no stik­lo ka­ro­liu­kų. Vi­si ra­di­niai bu­vo su­si­tel­kę vie­na­me ne­di­de­lia­me plo­te. Čia iš po že­mių ky­šo­jo ir ap­de­gu­sių se­nų rau­do­nų ply­tų ga­liu­kai, su­de­gu­sių mo­li­nių čer­pių, taip pat pu­se­lė se­nu­tė­lės, jau pra­dė­ju­sios tru­pė­ti ark­lio pa­sa­gos ir kt. daik­tų.

Pra­by­la kokliai

Ap­žiū­rė­jęs ra­di­nius MLIM di­rek­to­rius dr. Jo­nas Ge­nys, ty­ri­nė­jęs Klai­pė­dos mies­to vi­du­ram­žių ir nau­jų­jų lai­kų ke­ra­mi­ką, pui­kiai iš­ma­nan­tis se­no­vi­nių kok­lių spe­ci­fi­ką, iš­kart ap­ti­ko ka­ta­lo­ge ana­lo­gų. „Kaip ar­cheo­lo­gas ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tie ne­ti­kė­ti ra­di­niai by­lo­ja apie aiš­kų dva­rų kul­tū­ros ob­jek­tą. Dar dau­giau – ap­tik­ti kok­liai mums ge­rai ži­no­mi, to­kių esa­me su­rin­kę Klai­pė­dos se­na­mies­ty­je. Tai XVII am­žiaus vi­du­rio ir an­tro­sios pu­sės fri­zi­niai kok­liai su vy­nuo­gės ke­ke, pa­deng­ti ža­lia gla­zū­ra. Ta­čiau įdo­miau­sia, kad me­džia­ga - tiek kok­liai, tiek įvai­rios puo­dų šu­kės - ne iš­si­bars­čiu­si, pri­ski­ria­ma skir­tin­giems lai­ko­tar­piams, o vi­sa yra XVII am­žiaus“, - kal­bė­jo dr. J.Ge­nys. Jį nu­ste­bi­no, kad pa­ly­gin­ti kai­miš­ko­je vie­to­vė­je ap­tin­ka­ma mies­to kul­tū­ros ra­di­nių.

Anot mokslininkų, tai XVII amžiaus vidurio ir antrosios pusės friziniai kokliai su vynuogės keke, padengti žalia glazūra.

„Kok­liai - ga­na iš­kal­bin­ga me­džia­ga ar­cheo­lo­gams ir is­to­ri­kams. Pa­gal juos ga­li­ma nu­sta­ty­ti ne tik is­to­ri­nį lai­ko­tar­pį, bet ir tur­ti­nę na­mo šei­mi­nin­ko pa­dė­tį. Že­miau­sio pra­ban­gos ly­gio, jei taip ga­li­ma sa­ky­ti, kok­liai bu­vo mo­li­niai ir ne­gla­zū­ruo­ti, aukš­čiau­sio – pa­deng­ti spal­vo­ta gla­zū­ra. Tai­gi Bach­ma­no dva­ro apy­lin­kė­se ras­ti kok­liai by­lo­ja apie pa­si­tu­rin­tį žmo­gų. Ūki­nin­kas ar pa­pras­tas žem­val­dys to­kių bū­tų ne­įpir­kęs", - aiš­ki­no MLIM di­rek­to­rius. Anot J.Ge­nio, kok­liai, ma­tyt, pirk­ti iš to pa­ties Klai­pė­dos ama­ti­nin­ko, ku­ris ap­rū­pin­da­vo jais ir tur­tin­gus mies­tie­čius. „Kros­nis tais lai­kais bu­vo tar­si kos­tiu­mas ar­ba lai­kro­dis XXI am­žiu­je - ji at­skleis­da­vo na­mų gal­vos vi­suo­me­ni­nę pa­dė­tį. Kuo pra­ban­ges­ni, įman­tres­ni kok­liai, tuo la­biau di­džiuo­da­vo­si šei­mi­nin­kas. Tad mums, is­to­ri­kams, Da­nės slė­nio lau­kuo­se tarp dvie­jų ži­no­mų dvar­vie­čių ap­tik­ti ra­di­niai la­bai įdo­mūs ir ver­tin­gi. Jie liks MLIM fon­duo­se“, - tvir­ti­no ar­cheo­lo­gas.

Dr. J.Ge­nys pa­brė­žė, kad pa­tys kok­liai nė­ra di­de­lė ver­ty­bė, ta­čiau tai, kur jie ras­ti, ga­li at­skleis­ti vi­siš­kai nau­jus Klai­pė­dos is­to­ri­jos pus­la­pius. „Juk to­je vie­to­je nei esa­me ką nors ap­ti­kę, nei pa­si­žy­mė­ję bu­vus ten ko­kią dvar­vie­tę ar kon­kre­tų pa­sta­tą. Tad gal sta­tyb­vie­tė, ku­rio­je ras­ti kok­liai su puo­dų šu­kė­mis, sle­pia ir na­mo pa­ma­tus? To­dėl bū­ti­nai rei­kės at­lik­ti žval­go­muo­sius ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­mus. Ga­liu pa­ti­kin­ti, kad Klai­pė­dos dva­rai, jų is­to­ri­ja, ypač vi­du­ram­žiais, nau­jų­jų lai­kų pra­džio­je, mums vis dar mįs­lin­gas pa­sau­lis. Juo la­biau kai gla­zū­ruo­ti, va­di­na­mie­ji puo­di­niai kok­liai ir įvai­rios XVII am­žiaus in­dų šu­kės ap­tik­tos ne se­na­mies­ty­je“, - svars­tė jis.

Su­de­gi­no mol­da­vai?

Kal­bė­da­mi apie nau­jo dva­rų kul­tū­ros ob­jek­to Pa­upiuo­se ra­dim­vie­tę is­to­ri­kai ak­cen­ta­vo ir itin įdo­mią, sa­vi­tą apy­lin­kių is­to­ri­ją, ku­rios kon­teks­te ir rei­kė­tų ver­tin­ti ra­di­nių iš­skir­ti­nu­mą. Pir­miau­sia, už pus­ki­lo­me­trio nuo tos vie­tos yra gar­su­sis Bach­ma­no dva­ras. Klai­pė­dos is­to­ri­kas Dai­nius Eler­tas, ga­vęs LŽ me­džia­gą, ana­li­za­vo ra­dim­vie­tės vie­tą se­nuo­siuo­se že­mė­la­piuo­se ir ti­ki­no, kad ra­di­niai ti­krai ver­ti dė­me­sio, ta­čiau ne­si­ry­žo teig­ti, jog jie by­lo­ja apie nau­ją dvar­vie­tę.

„Bach­ma­no dva­ro bran­duo­lys bent jau nuo 1648 me­tų sa­vo dis­po­zi­ci­jos ne­kei­tė, o ša­lia mums rū­pi­mos vie­tos ėjo ri­ba tarp jo ir Ma­žo­jo Tau­ra­lau­kio že­mių. Tai­gi su Bach­ma­no dva­ro iš­ta­ko­mis ra­dim­vie­tė ne­sie­ti­na. La­biau ją sie­čiau su Šau­lių dva­ru ar kai­mu, ku­riam pra­džią da­rė 1674-ai­siais pa­žy­mė­ta Pe­ter Dim­se vie­to­vė”, - kal­bė­jo D.Eler­tas. Is­to­ri­kas pa­sa­ko­jo, kad 1757-ųjų de Mo­li­no pla­ne yra pa­žy­mė­ti Šau­liai, o ne­to­li jų – ir dvi stam­bios so­dy­bos. “Gal kok­lius ra­do­te vie­nos jų vie­to­je? 1798-1802 me­tų pla­nuo­se tų so­dy­bų ne­bė­ra, o bū­si­mi Šau­liai jau įvar­di­ja­mi kaip Bach­ma­no dva­ro pri­klau­si­nys. To­dėl, ma­no ver­ti­ni­mu, ra­di­niai gal­būt sie­ti­ni su iš­ny­ku­sio­mis Dim­se (Djmse, De­sol, De­sel) gy­ven­vie­tė­mis. Gais­ro po­žy­miai ga­li bū­ti su­si­ję su 1757-1763 me­tų įvy­kiais ar jų pa­sek­mė­mis, nes to­je vie­to­vė­je bu­vo dis­lo­kuo­ti ru­sų sam­dy­ti mol­da­vai. Tai įdo­mu, rei­kia iš­sa­mes­nių ty­ri­mų”, - pa­brė­žė D.Eler­tas.

Pradėjus žemės darbus vietovėje tarp Bachmano ir Šaulių dvarų pažiro senutėlės puodų šukės.

Le­gen­di­nės vietos

Is­to­ri­kas pri­mi­nė ir la­bai sa­vi­tą Bach­ma­no dva­ro is­to­ri­ją, nes jo li­ku­čiai, da­bar sau­go­mi vals­ty­bės, tu­ri ma­žai vi­suo­me­nė­je ži­no­mą pra­ei­ties le­gen­dą. „Bach­ma­no vie­to­var­džio kil­mė ga­na mįs­lin­ga. Pa­gal vie­ną ver­si­jų, vi­du­ram­žiais lie­tu­viai bu­vo pa­gro­bę vo­kie­tį to­kia pa­var­de ir rei­ka­la­vę iš­pir­kos. Ki­ta le­gen­da by­lo­ja apie „bach­ma­ną“ (vok. „Bach“ – upe­lis, „Mann“ – vy­ras), sie­ja­mą su spe­ci­fi­ne XIV-XV am­žiaus pro­fe­si­ja: šva­raus van­dens ne­šė­ju. Mat Da­nės slė­niuo­se, kur yra Bach­ma­no dva­ras, jū­sų ras­ta vie­ta, dar ir da­bar te­ka šal­ti­niai. Lai­vams tiek­tas šva­rus šal­ti­nio van­duo, nes Klai­pė­dos van­duo vi­du­ram­žiais bu­vo ne­tin­ka­mas il­gai lai­ky­ti“, - apie is­to­ri­jos įdo­my­bes pa­sa­ko­jo D.Eler­tas. Anot jo, in­tri­guo­ja ir gre­ta esan­čios Šau­lių dvar­vie­tės pa­va­di­ni­mas, su­si­jęs su Vo­kie­čių or­di­no lai­kais. Esą ka­žin kur to­se vie­to­se sto­vė­ju­si kur­šių pi­lis, gal­būt vy­kę mū­šiai su Vo­kie­čių or­di­no ri­te­riais, iš to ti­kriau­siai ki­lęs ir Šau­lių vie­to­var­dis.

Dar la­biau in­tri­guo­ja fak­tas, kad Bach­ma­no dva­rą val­dė net ke­lios Da­cho gi­mi­nės kar­tos. Bū­tent Bach­ma­no dva­ro apy­lin­kė­se gi­mė (su­ta­pi­mas - XVII am­žiu­je, 1605 me­tais) ir iki 13 me­tų gy­ve­no žy­miau­sias vi­sų lai­kų Klai­pė­dos poe­tas Si­mo­nas Da­chas, par­ašęs gar­sią­ją poe­mą „Ta­ra­vos Ani­kė“. Jo tė­vas vo­kie­čių Me­mel­bur­go (Klai­pė­dos) pi­ly­je dir­bo ver­tė­ju - iš kur­šių ver­tė į lie­tu­vių kal­bų. "Jei­gu pa­vyk­tų ras­ti tiks­lią XVII am­žiaus Bach­ma­no dva­ro vie­tą, jo­je bū­tų ga­li­ma pa­sta­ty­ti pa­mink­lą dva­re vai­kys­tę pra­lei­du­siam S.Da­chui", - svars­tė Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to (KPD) Klai­pė­dos te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Lais­vū­nas Ka­va­liaus­kas.

Nu­sta­tys pa­vel­do­sau­gi­nę vertę

L.Ka­va­liaus­kas LŽ už­si­mi­nė, kad ar­ti­miau­siu me­tu bus krei­pia­ma­si į že­mės skly­po, ku­ria­me ap­tik­ta is­to­ri­nių ra­di­nių, sa­vi­nin­ką ir lai­ki­nai stab­do­mi sta­ty­bų dar­bai. „Tu­ri bū­ti nu­sta­ty­ta ob­jek­to pa­vel­do­sau­gi­nė ver­tė. Tai - nau­jas ob­jek­tas, ši vie­ta nė­ra įtrauk­ta į Bach­ma­no dva­ro sau­go­mą zo­ną. Taip pat bus ini­ci­juo­ja­mi ar­cheo­lo­gi­niai ty­ri­mai, nes rei­kia iš­siaiš­kin­ti, ar tie ra­di­niai skly­pe at­si­dū­rė at­si­tik­ti­nai, pa­vyz­džiui, ka­dai­se bu­vo iš­pil­ti kaip šiukš­lės, ar po že­me iš­ties glū­di dva­ro pa­ma­tai. La­bai įdo­mi ir ver­si­ja dėl pir­mo­sios Bach­ma­no dvar­vie­tės", - LŽ aiš­ki­no spe­cia­lis­tas.

Žinia apie netikėtai aptiktą dvarų kultūros vietą tiesiog laukuose prie Danės upės ypač sudomino istorikus ir archeologus.

Dr. J.Ge­nys pa­ti­ki­no, kad net ir ne­ra­dus pa­sta­to pa­ma­tų li­ku­čių, dva­rų kul­tū­ros ra­di­niai ne­bus už­mirš­ti is­to­ri­kų. „Tu­ri­me ap­tik­tą nau­ją dva­rų kul­tū­ros ma­te­ria­lų­jį pa­vel­dą la­bai kon­kre­čio­je vie­to­je, ku­ri iki tol bu­vo pa­pras­čiau­sias dir­vo­nuo­jan­tis lau­kas“, - sa­kė J.Ge­nys.

Bach­ma­no dva­ro kul­tū­ri­nės ver­tės ty­ri­mą anks­čiau at­li­ku­si is­to­ri­kė Ja­ni­na Va­lan­čiū­tė LŽ tei­gė, jog Bach­ma­no dva­ro pa­sta­tų komp­lek­so šiau­ri­nės že­mės ne­bu­vo ti­ria­mos. „Ga­li bū­ti, kad ap­ti­ko­te dva­ro pa­li­var­ką, t. y. svar­baus ūk­ve­džio na­mą. Tas ra­di­nys la­bai įdo­mus ir, ma­nau, svar­bus. Tai – vi­siš­ka nau­jie­na, gal­būt pa­dė­sian­ti už­pil­dy­ti Klai­pė­dos dva­rų kul­tū­ros is­to­ri­jos spra­gas“, - pa­žy­mė­jo ji.

Prieš ke­le­tą sa­vai­čių Pa­lan­go­je, bu­vu­sios Va­sa­ros es­tra­dos vie­to­je, ar­cheo­lo­gas Ra­mū­nas Šmi­gels­kas ra­do smė­lio už­pus­ty­tą XVI am­žiaus dvar­vie­tę su itin ver­tin­gais ar­te­fak­tais. Tai ta­po ti­kra sen­sa­ci­ja. Ar­cheo­lo­gas tvir­ti­no, kad Pa­lan­gos dva­ro pa­ma­tai ga­na ge­rai iš­si­lai­kė tik dėl to, jog smė­lio sluoks­nis bu­vo už­kon­ser­va­vęs me­dį. "Klai­pė­dos at­ve­ju pa­ma­tų ga­li ir ne­be­bū­ti li­kę, jei ten – prie­mo­lis“, - įspė­jo jis.

Ra­di­niai įkvepia

Tarp Bach­ma­no ir Šau­lių dvar­vie­čių ap­tik­ti ra­di­niai su­in­tri­ga­vo ir uos­ta­mies­čio me­rą Vy­tau­tą Grub­liaus­ką. „Pa­lan­ga at­kaps­tė sa­vo XVI am­žiaus dva­rą. Gal ir mes ga­lė­si­me pa­si­gir­ti ra­dę įdo­mų dva­rų kul­tū­ros ob­jek­tą? Tai la­bai įdo­mu, nes apie Klai­pė­dos ir jos apy­lin­kių dva­rus ži­no­ma ne­daug, in­for­ma­ci­ja la­biau ap­ta­ria­ma siau­ra­me is­to­ri­kų, ar­cheo­lo­gų bū­re­ly­je“, - LŽ ko­men­ta­vo jis. Me­ras įsi­ti­ki­nęs, kad ra­di­niai Pa­upiuo­se pa­ska­tins la­biau do­mė­tis Klai­pė­dos se­nų­jų lai­kų is­to­ri­ja. „Jei to­je vie­to­je ar­cheo­lo­gai ap­tiks dva­rą – nuo­sta­bu, o jei ne, bent tu­rė­si­me įdo­mių ir is­to­ri­ją pa­pil­dan­čių ra­di­nių. Tai, jog nuo že­mės pa­vir­šiaus pa­vy­ko su­rink­ti XVII am­žių me­nan­čius daik­tus, tik įro­do, kad mū­sų kraš­tas – itin tur­tin­gas ir spal­vin­gas. Tu­ri­me kuo di­džiuo­tis ir ką tir­ti, klo­dai to­li gra­žu ne­iš­sem­ti“, - kal­bė­jo Klai­pė­dos mies­to me­ras.