Filmu įamžins meilės simbolį - Anikę iš Taravos

Į šiuos klausimus sumanė atsakyti Europos filmų festivalių „Go Debut“ organizatorius kultūrologas Kęstutis Meškys, išvien su vilniete režisiere Inesa Kurklietyte kuriantis kino juostą „Anikė. Meilės istorija“.

Nugriovė prieškariu pastatytą

K. Meškys, parengęs scenarijų ir pasirūpinęs, kad projektas gautų Klaipėdos miesto savivaldybės finansinę paramą, „Pajūrio naujienoms“ priminė Anikės skulptūros istoriją. Ji buvo pastatyta Teatro aikštėje 1912 m., tačiau Hitlerio laikais nugriauta: „Sklando legenda, kad ji buvo vienintelė, atsukusi nugarą Hitleriui, sakančiam kalbą iš teatro balkono. Neva dėl to įsakyta ją nugriauti. Tačiau labiau tikėtina, jog dėl to, kad vietoj Anikės ketinta pastatyti paminklą pačiam fiureriui. Abiejų tautų – lietuvių ir mėmelenderių, taip vadinamų Mėmelyje gyvenusių vokiečių palikuonių, rūpesčiu Taravos Anikė buvo atstatyta prieš 30 metų ir vėl tapo Klaipėdos miesto simboliu“, – pasakojo filmo sumanytojas.

Jis sakė, jog, gyvendamas netoliese, per kone tris nepriklausomybės dešimtmečius su kamera fiksavo viską, kas vyksta aplink skulptūrą – įsimylėjėlių poras, jaunavedžių priesaikas, fotosesijas, šventes, ekskursijas.

Susikaupė daug medžiagos, kurią ir pasiūlęs režisierei I. Kurklietytei, ir prieš metus, subūrę komandą Lietuvoje bei Vokietijoje, jie pradėjo kurti kino juostą, kurios tikslas – per miesto simbolį Taravos Anikę papasakoti apie pagrindinę Klaipėdos miesto Teatro aikštę, jos prieštaringą istoriją ir reikšmę miestiečių gyvenimui.

Anikės pėdomis – po Karaliaučiaus kraštą

Kūrybinė grupė šį spalį lankėsi Kaliningrado, arba prieškarinio Karaliaučiaus, srityje – filmavo Karaliaučiaus katedroje, vyko į Taravą, vietovę netoli Karaliaučiaus, kur susituokė ir gyveno Anikė.

„Karaliaučiaus katedra mena XVII-ojo amžiaus Simono Dacho, prūsų kilmės poeto, gyvenimą ir veiklą. S. Dachas sukūrė jį patį išgarsinusią poemą apie mergaitę Anikę iš Taravos, – ji ilgainiui tapo liaudies giesme. S. Dachas gimė Klaipėdoje ir pirmasis parašė eiles apie šį miestą. Jaunuolis išvyko į Karaliaučių, mokėsi universitete, vėliau tapo jo rektoriumi, – manoma, ten ir palaidotas“, – kalbėjo K. Meškys.

Taravoje kūrybinė grupė fiksavo kadrus iš bendruomenės šventės, skirtos 400 m. Anikės gimimo ir 330 m. jos mirties datoms paminėti. Kaimo bendruomenė ten yra įkūrusi Anikės muziejų, o praėjusią savaitę atidengė bareljefą, kurį sukūrė vietinis skulptorius Fiodoras Morozas. „Režisierė šventėje pamatė mergaitę, kuri jai labai priminė skulptūroje pavaizduotąją Anikę, tad filme bus ir šiandienos sąsajų su Taravos legenda“, – užsiminė K. Meškys. Vokietijoje įkurta Anikės draugija inicijuoja bažnyčios, kurioje kunigu dirbo Anikės tėvas Martinas Neanderis – jos belikę tik pamatai, atstatymą Taravoje.

Kūrėjams Anikės pėdomis dar teks pavaikščioti Vokietijoje. K. Meškio teigimu, 52 min. trukmės filmą „Anikė. Meilės istorija“ planuojama užbaigti kitąmet.

Kas gi buvo garsioji Anikė?

Pasak K. Meškio, knygų lietuvių ir vokiečių kalbomis „Taravos Anikės mįslė“ autorius klaipėdietis leidėjas Antanas Stanevičius, kruopščiai rinkdamas medžiagą, išvaikščiojo vietas, kuriose gyveno Anikė. Jo žiniomis, gražuolė Anikė pergyveno tris savo vyrus, pagimdė 11 vaikų, iš kurių išgyveno tik trys.

Su pirmuoju vyru kunigu Johanu Partatijumi 17-metė Anikė tuokėsi Karaliaučiaus katedroje.

Abu buvo vokiečiai, tačiau Johanas gerai mokėjo lietuvių kalbą, lietuviškai aukodavo šv. Mišias ir sakydavo pamokslus. Jų pirmagimis sūnus Įsrūčio parapijos klebonas Frydrichas Partatijus vertė Bibliją ir giesmes į lietuvių kalbą, – lietuvių literatūros istorijoje jis įrašytas kaip vienas lietuviškosios raštijos pradininkų.

Pagal to meto papročius, mirus vyrui, naujas kunigas turėdavo arba vesti našlę, arba ją išlaikyti, – taip Anikę, gražuolę su ilga kasa, triskart noriai vedė vis kitas kunigas. Įsrūtyje pas sūnų Frydrichą prabėgo paskutiniai Anikės gyvenimo metai, – ji mirė sulaukusi 70-ies. „Sunku pasakyti, kodėl Anikę apdainavo S. Dachas: gal ją pamatė ir įsimylėjo per jos vestuves. Yra žinių, kad poetas ir anksčiau rėžė apie ją sparną, bet ji vis atitekdavo kunigams. Yra dar viena versija, kad eilėraštį S. Dachas parašė pagal užsakymą, nes kurdavęs giesmes įvairiomis progomis – vestuvėms, laidotuvėms“, – pasiremdamas S. Stanevičius surinkta medžiaga, kalbėjo K. Meškys.

Prilygsta Romeo ir Džiuljetos istorijai

Dabartinė Klaipėdos Anikės skulptūra atkurta pagal mažą, vos sprindžio dydžio, prieškario skulptūrėlę, surastą sendaikčių turguje. Paminklą ir skulptūrą 1912-aisis sukūrė skulptorius Alfredas Kiunė, o jos atstatymą 1989-aisias inicijavo lietuvių kilmės Vokietijos pilietis Haincas Radzivilas.

Kokie buvo XVII-me amžiuje gyvenusios gražuolės Anikės bruožai, niekas nežino. Tačiau išlikę pasakojimų, kad jos prototipas – klaipėdietė Gerda Šyvek, būdama 90-metė ji dalyvausi ir atstatant paminklą. A. Kiunė neva jaunystėje ją pamatęs, besikeliant keltu iš Smiltynės į Klaipėdą, ir ėmęs tapyti: prišokęs užmetė merginai kasą ant krūtinės, bet ši pyktelėjusi sviedė kasą atgal. Būtent tokią – Anikę kaip Gerdą – įsivaizdavo ir skulptūroje perteikė jos autorius.

Klaipėdiečiams Anikės legenda tapo tarsi lietuviškąja-vokiškąja Romeo ir Džiuljetos istorijos versija. „Šiandien istorija apie Anikę labiau žinoma vyresnės kartos vokiečiams, tačiau S. Dacho giesmės įvairios šiuolaikinės aranžuotės, skambančios operose, miuzikluose, spektakliuose, filmuose – visai jų tautai. Klaipėdoje karilionu taip pat grojamas S. Dacho himnas Anikei, o skulptūra klaipėdiečiams tapo paminklu miestą apdainavusiam poetui S. Dachui ir jo kūrybai. Kultūra suartina tautas, o meilė savo galia nugali nuoskaudas, istorinius prieštaravimus tarp tautų – lietuvių, vokiečių, rusų“, – įsitikinęs K. Meškys.