Minėdami Gedulo ir vilties dieną, klaipėdiečiai rikiavosi tradicinei eisenai nuo Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos būstinės Liepų g. iki Tautos kančios memorialo S. Daukanto g.
Prie jo vyko iškilminga sovietinio režimo aukų pagerbimo ceremonija, daugumą iš 667 vardinių atminimo akmenų papuošė žvakės ir gėlės, šautos salvės už tėvynę Lietuvą, už gyvus ir mirusius laisvės kovų dalyvius, politinius kalinius ir tremtinius, už Klaipėdą ir klaipėdiečius.
„Mūsų pagrindinis tikslas, mūsų pareiga yra perduoti tą istoriją, kurią mes pergyvenome, kurios dalyviais nelemtais buvome, savo vaikams, anūkams, kad jie žinotų, kas buvo su tauta daroma, kad jie galėtų papasakoti ir savo vaikams“, - kalbėjo prisiminimais dalinęsi tremtiniai.
Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Vytautas Mickus susirinkusiems sakė, kad eilinį kartą susirinkta prisiminti 1941-ųjų metų skaudžius įvykius ir žmonių patirtas kančias, ištremtus, įkalintus ir nužudytus tautos šviesuolius.
"1941-ieji metai akivaizdžiai parodė, ko galima tikėtis iš sovietinės valdžios. Todėl 1944 metais žmonės, jau turėdami tą karčią patirtį, su siaubu laukė artėjančio fronto. Represijos buvo nukreiptos tiek į pavienių įtakingesnių asmenų, mokytojų, politikų, kariškių, tiek ir jų šeimų narių naikinimą, nes tik juos sunaikinus būtų sunaikinta ir šimtmečiais kaupta tautinė ir kultūrinė patirtis", - kalbėjo V. Mickus, pabrėžęs, kad būtų nedovanotinas aplaidumas visa tai pamiršti.
Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas sakė, jog labiau norisi ne pompastiškų kalbų, o rimties ir susikaupimo
„Atrodytų, kalbėti ir prabilti turėtų tie paminkliniai akmenys, žymintys atskirų žmonių, šeimų, giminių netektis ir tragediją. Labai svarbu, kad reikia skirti deramą dėmesį atminties puoselėjimui. Dalyvaudamas šiame minėjime kasmet matau vis mažiau jaunų žmonių. Tai truputėlį liūdina, tačiau manau, kad tai mums turėtų tapti tam tikra atsakomybe - daryti viską, kad atmintis neapsineštų dulkėmis. Taip, laikas gydo, žaizdos užgyja, skausmas praeina, tačiau atmintis neturi jausmų. Svarbu meilė, viltis ir tikėjimas, aš prie jų dar pridėčiau atsakomybę ir atmintį“, - kalbėjo V. Grubliauskas.
Apie atmintį ir jos išsaugojimą kalbėjo ir Seimo narė Agnė Bilotaitė, kuri teigė besitikinti, jog jaunimas perims ir išlaikys skaudžios patirties prisiminimus.
"Buvo ištremta didžioji šviesuomenės dalis, bet tai mūsų nepalaužė. Todėl praėjus 75 metams mes minime ne tik gedulo, bet ir vilties dieną. Vilties, nes sugebėjome pasipriešinti", - į susirinkusiuosius kreipėsi A. Bilotaitė.
Po minėjimo prie memorialo, Gedulo ir vilties dienos minėjimo renginiai persikėlė kitur - 12 val. vyko Šv. Mišios Kristaus Karaliaus bažnyčioje, 15 val. jos bus laikomos Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, kurioje 16 val. taip pat vyks ir atminimo vakaras "išėjusiems be sugrįžimo".
1941 metų birželio 14-osios naktį prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietas.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, vien per pirmuosius okupacijos metus įkalinta, nužudyta ir ištremta apie 23 tūkst. žmonių, o 1940-1953 metais - daugiau nei 280 tūkst. žmonių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą