1921 metais pastatytas demarkacinis valstybės sienos stulpas yra vienintelis toks išlikęs savo vietoje Vakarų Lietuvoje. Šis riboženklis primena laikus, kai Lietuva iš savo kaimynės atgavo Šventąją ir Palangą.
Dabar obeliskas kartu su valstybės sieną žyminčiu nauju stulpu pakibo ant kopos skardžio ir gali bet kada nuvirsti į paplūdimį. Prieš kelias dienas pasieniečiai ėmė žabtvorėmis tvirtinti kopos papėdę. Ten buvęs akmenų bangolaužis yra beveik visiškai sunaikintas jūros.
Tokie riboženkliai XIX amžiuje stovėjo Nemirsetoje. Išlikęs tik vienas, jis yra perkeltas į Skulptūrų parką Klaipėdoje. /LŽ archyvo nuotr.
Peripetijų šleifas
Dabar jau mažai kas žino svarbų ir labai įdomų mūsų pajūrio istorijos epizodą, kai Lietuva ir Latvija diplomatinėmis priemonėmis kovojo dėl Šventosios ir Palangos. Į derybas buvo atsiųstas net britų profesorius, diplomatas Jamesas Youngas Simpsonas. Jis 1921 metais vadovavo tarptautiniam arbitražui, kurio sprendimu Palanga, Šventoji ir Būtingė grąžintos Lietuvai. Mainais Latvijai atiteko Alukstė (Alūkšta) ir Eglainė.
Derybų būta įtemptų, ir tik po spaudimo Latvijai pasiekta, kad mūsų šalies siena su šia valstybe driektųsi ne palei Šventosios upę. Mat latviai tuomet teigė, kad tiek Šventosios, tiek Būtingės kaimeliuose gyvena Kuršo gubernijos žmonės, kuršininkai latviai, todėl siūlė sieną žymėti ties Šventosios upės žiotimis. Tuomet įsitraukė J. Y. Simpsonas. Jis pabrėžė, kad Lietuva ir taip turi mažai pajūrio.
Letuviai pasinaudojo iškovotu Šventosios žemupiu ir jame įrengė uostą. Ten tarpukariu stovėjo žymusis lietuvių karo laivas „Prezidentas Smetona“.
Anot Palangos kurorto muziejaus direktoriaus Jūračio Liachovičiaus, žinoma ir dar viena primiršta tų laikų peripetija ar net savotiška grafo Felikso Tiškevičiaus gudrybė.
„Latviai bandė įrodinėti, kad tiek Šventojoje, tiek Palangoje didžiąją dalį gyventojų sudaro latviai, o ne lietuviai. Grafas pasiūlė pažiūrėti, kiek žmonių susirinks sekmadienį į mišias kurorto bažnyčioje. Latviai buvo liuteronai, todėl į katalikų Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią nėjo. Tada ir paaiškėjo, kad lietuvių Palangoje yra absoliuti dauguma, ir šie žmonės pareiškė norą gyventi Lietuvos teritorijoje, o ne Latvijos“, - LŽ pasakojo palangiškis.
Šis grafo manevras galutinai įtikino latvius atiduoti Palangą Lietuvai, o J. Y. Simpsono pastangos lėmė, kad valstybės siena pajūryje būtų pažymėta į šiaurę nuo Būtingės. Taip atsirado minėtas demarkacinis riboženklis.
Pakrantė keičiasi
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas LŽ pabrėžė, kad šis obeliskas yra unikalus.
„Jis vienintelis toks išlikęs visoje Vakarų Lietuvoje. Būta panašių obeliskų, kurie ženklino carinės Rusijos ir Prūsijos pasienį Nemirsetoje. Tačiau trys iš keturių obeliskų dingę, o vienas pastatytas Klaipėdoje, Skulptūrų parke. Jis panaudotas paminklui 1923 metų Klaipėdos sukilimo aukoms atminti. Tad turime tik vieną tikrą istorinį pasienio riboženklį savo tikrojoje vietoje, ir jam dabar iškilo grėsmė“, - teigė paveldosaugininkas.
Baltijos jūra kasmet vis labiau plauna kopas, kranto linija slenkasi į rytus.
„Galima lengvai suvokti, kaip per pastaruosius dešimtmečius pakito kranto linija, tereikia pažiūrėti į Giruliuose stovinčią vadinamąją Juodąją tvirtovę, Antrojo pasaulinio karo pakrantės bunkerį. Pokario nuotraukose tas bunkeris yra paslėptas po smėliu, o dabar jis visas atidengtas. Ir Šventosios obeliskas 1921 metais, kai iškilo, tikrai buvo ne ant skardžio, kaip dabar“, - sakė L. Kavaliauskas.
Mažai trūko, kad po šios žiemos ir pavasario audrų tarpukario riboženklis būtų tiesiog nugriuvęs į paplūdimį.
„Dabar situacija yra pati grėsmingiausia. Prieš keletą metų kopagūbrio papėdėje dar stovėjo iš akmenų suręsto bangolaužio sienelė, o dabar tie akmenys išardyti jūros bangų, kopagūbris - nebeapsaugotas ir nuplautas. Todėl kreipėmės ir į Palangos savivaldybę, ir į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinę (PAR) imtis neatidėliotinų veiksmų ir gelbėti riboženklį“, - kalbėjo paveldosaugininkas.
Teks perkelti Prieš keletą dienų PAR Palangos užkardos pasieniečiai savo jėgomis bandė gelbėti tiek senąjį, tiek naująjį demarkacinius stulpus. Kopagūbrio apačioje jie įrengė žabų klojinius, kurie turėtų „gaudyti“ pustomą smėlį ir kopą „auginti“ iš naujo. Ateityje ketinama pinti ir žabtvorių sieneles, kloti naujas šakas.
„Tačiau akivaizdu, kad šios priemonės nebepadės, nes jūra vis dažniau šėlsta, audros stiprėja. Matyt, teks kelti klausimą dėl abiejų riboženklių perkėlimo į kitą vietą. Tačiau tokiu atveju procedūros bus gana sudėtingos, teks pasirašyti naujas tarpvalstybines ar tarptautines sutartis, nes pasienio riboženkliai yra ne šiaip stulpeliai: tai - saugomi valstybės objektai. Tikimės, kad Palangos savivaldybė prisidės prie riboženklių gelbėjimo“, - sakė L.Kavaliauskas.
PAR atstovė spaudai Vesta Flick LŽ informavo, kad kol kas nepriimti jokie sprendimai dėl riboženklių perkėlimo į Rytus nuo kopagūbrio.
„Norint juos perkelti reikėtų tiek Lietuvos, tiek Latvijos vyriausybių nutarimų, tad procedūros tikrai būtų ne tokios paprastos“, - tikino ji.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą