Nors atrodytų kapinės tokia vieta, kur turėtume pamiršti žemiškus rūpesčius ir pasinerti į dvasinius apmąstymus, visgi praėjusį penktadienį "Vakarų ekspreso" žurnalistams apsilankius Lėbartų kapinėse daugiausia kalbos sukosi apie pragmatiškus dalykus. Pavyzdžiui, kaip protingiau sutvarkyti kapą, kad jo priežiūra keltų mažiau rūpesčių?
Ne vienas tą dieną kapinėse sutiktas žmogus svarstė, kad kapinės puikiai atspindi mūsų visų kasdienybę. Čia lygiai taip pat konkuruojama, kurio kapas gražesnis, vieni iš kitų skolinasi idėjas, ne vienas mėgsta pasivaikščioti po kapines ir aptarti naujausias tendencijas. Tačiau kai kurie malonūs kasdienio gyvenimo elementai kapinėse įgauna kitą prasmę.
DAUG IR PIGIAI. Prekybininkai juokauja, jog visi nori, kad puokštė būtų didelė, bet pigi. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
"Kiekvienais metais svajoju, kad šitą didžiulį ąžuolą kas nors nupjautų, ar jis pagaliau nudžiūtų", - rinkdama lapus nuo akmenukais padengto kapo atvirai pasakojo Ramunė, tarsi patvirtindama, kad daugelio įsivaizdavimas apie idilišką amžinojo poilsio vietą po ošiančiais didžiuliais medžiais greitai pasikeičia, kai pagalvoji apie tuos žmones, kurie turės prižiūrėti tavo kapą.
Ne vienas kapinėse kalbintas žmogus pripažino, kad neturi laiko dažnai čia atvažiuoti, tad ieško įvairių sprendimų, kad kapas atrodytų padoriai ilgesnį laiką. Matyt, dėl tos priežasties Lėbartų kapinėse vyrauja mada kapą dengti skaldele ar akmens plokštėmis.
PAVYZDŽIAI. Prie kapinių esančių paminklų dirbtuvių išrikiuoti pavyzdžiai, kokiais akmenėliais galima padengti kapą. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Gera tiesiog pabūti
"Mes mėgstame puoštis, tad ant močiutės kapo visada daug gėlių. Čia dar palaidoti močiutės teta ir jos vyras. Kiekvieno nuomonė apie kapų puošybą skirtinga, bet man atrodo, kad tam nereikėtų gailėti pinigų - turi būti daug gėlių, žvakių. Man pačiai malonu pasidžiaugti kapu, kai pavyksta gražiai papuošti", - daugybe dirbtinių gėlių puokštėmis papuoštą kapą rodė Antonina Grišenkova.
Jauna moteris neslėpė, kad kai kurios puokštės jai atsiėjo ir per 30 eurų.
"Ne kiekvieną dieną atvažiuojame, tad negaila ir brangiau sumokėti", - atviravo A. Grišenkova.
Ir ji, ir sykiu prie kapo buvusi mama Irina džiaugėsi, kad akmens plokštėmis dengtas kapas daug rūpesčių nekelia.
"Manau, kad kapą reikėtų sutvarkyti taip, kad atvykus prie jo nereikėtų plušėti kaip arkliui, bet galėtum pabūti ramumoje su mirusiaisiais. Aš iki šiol jaučiu stiprų ryšį su mirusia močiute. Kai viena būnu prie kapo, pasikalbu, pasidaliju savo išgyvenimais. Kai būna sunku, atvažiuoju čia ir tarsi palengvėja", - pasakojo A. Grišenkova.
NEGAILI PINIGŲ. "Man atrodo, kad nereikėtų gailėti pinigų - turi būti daug gėlių, žvakių", - svarstė močiutės kapą Vėlinėms papuošusi Antonina Grišenkova. Šalia stovi jos mama Irina. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Utilitariniais sumetimais
"Man atrodo, svarbiausia, kad kapas atrodytų tvarkingai ir gražiai. O tos mados nėra svarbios. Svarbiau, kad būtų praktiška. Daug kas priklauso nuo to, kiek kas gali skirti laiko kapui tvarkyti ir, žinoma, pinigų", - svarstė mamos sesers vyro kapą tvarkantis Raimundas.
Vyras pritarė, kad kur kas kitokią prasmę kapų tvarkymas įgyja, kai kape palaidotas labai artimas žmogus.
Mažai pažįstamų žmonių kapus tenka prižiūrėti ir Rimui Granickui.
"Tiesiog kaimynai emigravo ir paprašė, kad prižiūrėtume jų artimųjų kapą", - pasakojo sykiu šalia esantį gerokai apleistą kapelį tvarkantis R. Granickas.
Matydamas ant kapo ir šalia jo nudžiūvusią žolę bei spalvą jau seniai praradusias plastikines gėles, vyras svarstė, kad vargu kas prie jo dar atvažiuos.
"Tad bent apšluoju, kad būtų tvarkingiau", - trumpam nuo darbų atsitiesė vyras.
Jis pasidžiaugė, kad jo prižiūrimas kaimynų artimųjų kapas sutvarkytas taip, kad daug priežiūros nereikia - visą kapą dengiančias akmens plyteles tereikia retkar2iais nušluoti ar nuplauti. Tačiau vyras atviravo, kad jam nėra gražu, kai visas kapas padengtas marmuru ar granitu.
"Bet šiuo atveju tai padaryta utilitariniais sumetimais. Tad man atrodo, kad šitaip sutvarkyti kapai ir rodo, kad artimieji neturi galimybės dažniau aplankyti čia palaidoto žmogaus", - svarstė R. Granickas.
PADEDA KAIMYNAMS. "Tiesiog kaimynai emigravo ir paprašė, kad prižiūrėtume jų artimųjų kapą", - šiandienos realijas atskleidė Rimas Granickas. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Į žemę, ar į ugnį?
Prie Lėbartų kapinėse esančio kolumbariumo mažiau žmonių. Suprantama - darbo prieš Vėlines čia kur kas mažiau, pakanka padėti gėlių ir žvakių.
"Čia, kolumbariume, palaidota mano teta. Manau, kad tai labai patogus ir humaniškas laidojimo būdas. Štai ir su pussesere dabar vaikščiodamos po kapines diskutavome, kaip geriau būti palaidotam. Pusseserė dar laikosi nuostatos, kad geriau į žemę, pas kurmius, o aš prioritetą visgi teikiu kolumbariumui. Man atrodo, kad ta žemė slegia. Tarsi tuos mirusiuosius užspaudžiame žeme ir paminklais, kad neišlįstų. O juk tame procese turėtų jaustis lengvumas. Ne veltui sakoma - dulke buvai, dulke pavirsi", - atvirai pasakojo prie kolumbariumo sutikta Nijolė Lukošienė.
Jos nuomone, toks laidojimo būdas - tai ir rūpestis gyvaisiais, nes tuomet neapkrauni jų papildomais darbais.
"Aš esu ir krematoriumų šalininkė. Lygiai prieš metus laidojome Marijampolėje giminaitį. Kūnas buvo sudegintas, o urną užkasė į žemę. Man visada per laidotuves būna baisu, kai žemės grumstai dunksi į karstą, tuomet tas atsisveikinimas toks baisus... O kai urną gražiai įleido į kapą, nieko panašaus nebuvo", - prisiminimais dalijosi N. Lukošienė.
PASIRINKIMAS. "Aš prioritetą visgi teikiu kolumbariumui. Man atrodo, kad ta žemė slegia", - svarstė Nijolė Lukošienė. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Per savaitę - du kartus
Klaipėdietė Michalina Šmatavičienė aplankyti vyro kapo atvažiuoja bent kartą du per savaitę.
"Jau 15 metų nebeturiu vyro. Esu pensininkė, tad turiu laiko, sykiu ir vyrą aplankau. Pabūnu, pasikalbu", - susigraudino moteris.
Pasiteiravus vardo, moteris mostelėjo ranka į paminklą - ant jo, šalia vyro vardo, gimimo bei mirimo datų jau išraižytas ir jos vardas.
"Koks jausmas matyti savo būsimą kapavietę? Nieko blogo nejaučiu matydama savo vardą ant paminklo. Juk visi mes mirtingi", - sakė moteris.
Vėlinėms Michalina puošė vyro kapą dirbtinėmis gėlėmis. Jomis pakeitė ką tik ant kapo žydėjusias begonijas.
"Kol dar pati galiu, man nesinori kapo niekuo užkloti. Man gražu, kai ant kapo žydi gėlės. Ir žemė ant kapo man gražiai atrodo", - savo nuomonę išsakė Michalina.
KLASIKA. "Kol dar pati galiu tvarkyti, man nesinori kapo niekuo užkloti", - sakė Michalina Šmatavičienė. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
"Man atrodo, kokius santykius žmonės turėjo būdami gyvi, taip ir prižiūri kapus jų netekę. Mano nuomone, retai rasite tokių žmonių, kurie su tokia meile ir rūpesčiu prižiūrėtų artimųjų kapus. Kadangi Michalina su vyru buvo tarsi du vandens lašai, vienas be kito neįsivaizdavo gyvenimo, tad ir dabar viena likusi ji vis važiuoja ir važiuoja prie kapelio. Nesvarbu vasara ar žiema", - į pokalbį įsijungė Michalinai kapą padedanti tvarkyti draugė Joana Joknienė
Jos pačios artimieji palaidoti Šeduvoje, tad taip dažnai jų aplankyti negalėtų ir turėdama geriausių ketinimų.
"Tokiais atvejais tenka ieškoti kitokių sprendimų - užklojome kapą plokštėmis, kad būtų mažiau rūpesčių. Tik tiek, kad dabar velniškos kainos - viskas labai pabrangę. Įsivaizduoju, kad norint plokšte užkloti tokio dydžio kapą, kokį prižiūri Michalina, reikėtų mažiausiai 5 tūkstančių eurų", - preliminariai skaičiavo J. Joknienė.
Akmenėlius plauna
Lėbartų kapinėse dauguma kapaviečių padengti ir smulkiais akmenėliais. Visgi pastarąjį variantą pasirinkę žmonės atviravo, kad vargo yra ne ką mažiau, nei ravėti kapą.
"Neužtenka vien iš akmenukų išrankioti spyglius ir lapus. Skaldą, ypač šviesesnę, reikia kasmet plauti. Tad kiekvieną pavasarį atsivežame didelį sietą, atsinešame vandens ir nurinkę nuo kapo visus akmenėlius perplauname", - pasakojo balta skaldele artimųjų kapus padengusi moteris, nenorėjusi minėti savo vardo.
"Mes nemadingi. Kol kas tėvelio kapelis - klasikinis: žemė ir gyvos gėlės. Kol gyva mama, ji nori, kad kapas šitaip atrodytų. Bet žvalgydamasi aplink matau, kad tokių kapų nedaug ir belikę. Gal iš tiesų padengus kapą skalda ar akmens plokštėmis, prižiūrėti būtų lengviau?" - svarstė dar viena pašnekovė Regina.
Moteris tarsi atsakė į prekybininkų klausimą - kodėl jiems taip sunkiai sekasi parduoti prie kapinių išrikiuotas gėlių puokštes. Esą daugelis žmonių gėlių ir žvakių prisiperka prekybos centruose.
"Visi naudojasi akcijomis", - paaiškino Regina.
NAUDOJASI AKCIJOMIS. Regina svarstė, kad daugelis žmonių, taip pat kaip ir ji, gėlių ir žvakių prisiperka prekybos centruose. "Naudojamės akcijomis", - sakė moteris. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Ieško kuo pigiau
Tokios tendencijos itin liūdina prie Lėbartų kapinių prieš Vėlines gausiai sugužėjusius gėlių pardavėjus.
"Už tokį didžiulį chrizantemų krūmą prašau vos 3 eurų, bet, atrodo, žmonėms vis tiek per brangu. Kai dar kainas skaičiavome litais, toks krūmas kainuodavo 12 eurų - tikrai geriau pirkdavo. Matyt, kai dabar taip viskas brangsta, žmonės skaičiuoja, ar pirkti tik žvakę, ar dar ir gėlių", - rankomis skėsčiojo savo pačios užaugintomis chrizantemomis prekiaujanti Onutė Šertvytienė.
Moteris gėles augina ne tik kapams, bet ir sodyboms puošti. Tad sakė pastebinti, kad sodyboms žmonės perka kur kas daugiau gėlių.
Beje, gyvomis gėlėmis prie kapinių mažai kas prekiauja. Kur kas daugiau dirbtinių gėlių puokščių.
"Todėl, kad tokia paklausa. Bet man atrodo, kad tik mūsų kraštuose tokia mada, negirdėjau, kad Vilniuje ar Kaune būtų populiarios dirbtinės gėlės. O klaipėdiečiai labai skaičiuoja - esą dirbtinės nenušals ir galės kapą puošti visą žiemą", - pasakojo Onutė.
KAINA. "Už tokį didžiulį chrizantemų krūmą prašau vos 3 eurų, bet, atrodo, žmonėms vis tiek per brangu", - stebėjosi Onutė Šertvytienė. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Tarsi paneigdama jos žodžius, pirkėja Ramunė kaip tik sakė ieškojusi tokios puokštės, kurioje būtų ne vien dirbtinės gėlės, bet ir gyvos žalumos.
"Labai daug kičo", - šitaip prie kapinių esančioje prekyvietėje esančią pasiūlą įvertino Ramunė.
Ryškiomis dirbtinių gėlių puokštelėmis prekiaujantis Pranas Banys pasakojo perėmęs šį užsiėmimą iš velionės žmonos.
"Mirė žmona, liko gėlių, tad reikia jas parduoti. Bet kad žmonių nėra, vos ant duonos pavyksta užsidirbti. Būna ir tokių dienų, kai nieko neparduodu, bet ką darysi - rizika ne muzika. Visi nori, kad puokštė būtų didelė, bet pigi", - prekybą įvertino 3-5 eurus už puokštelę prašantis senolis.
Tik poros eurų už mažą puokštelę prašanti Edita pasakojo, kad prekiauti gėlėmis pradėjo labai seniai, tačiau dešimt metų teko gyventi Airijoje.
"Jau treti metai, kai grįžau iš Airijos, ir vėl verčiuosi gėlėmis. Man čia geriau nei užsienyje, nors prekyba gėlėmis dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus. Prieš emigraciją sekėsi kur kas geriau. Dabar žmonėms viskas atrodo labai brangu. Dažniausiai girdžiu pirkėjų klausimą - kas pigiau? Niekam neįdomu, kad vien už vietą prekybininkai kas mėnesį turi susimokėti 200-250 eurų", - atviravo Edita.
BRANGI VIETA. "Niekam neįdomu, kad vien už vietą prekybininkai kas mėnesį turi susimokėti 200-250 eurų", - atviravo Edita. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Yra ir neprižiūrimų
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kapinių priežiūros skyriaus vedėjos Zinos Stankienės duomenimis, Lėbartų kapinėse iš viso yra apie 30 tūkst. kapų, juose jau palaidota per 53 tūkst. mirusiųjų. Joniškės kapinėse palaidota dar apie 20 tūkst. mirusiųjų.
"Deja, kapinėse yra nemažai netvarkomų kapų. Tad perkame paslaugą - nušienaujame nuo tokių kapų žolę, nurenkame išblukusias gėles. Smagu, kad prieš Vėlines apleistų kapų tvarkyti ateina moksleiviai, jie ir žvakučių uždega", - pasakojo Z. Stankienė.
Jos duomenimis, neprižiūrimą kapą kitiems asmenims perduoti galima ne anksčiau nei praėjus 25-eriems metams nuo kapavietės ramybės laikotarpio.
"Lėbartų kapinės veikia tik nuo 1978-ųjų, tad taikyti šios tvarkos dar negalime - per jaunos kapinės", - paaiškino Z. Stankienė.
PAVELDĖJO. Ryškiomis dirbtinių gėlių puokštelėmis prekiaujantis Pranas Banys pasakojo perėmęs šį užsiėmimą iš velionės žmonos. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą