Klaipėda rusų akimis: sanatorija arba nesibaigiančios atostogos

"Taip, Klaipėdos senamiestyje gatvėmis vaikšto labai mažai žmonių. Bet tai kaip tik puiku. Ypač jei pats gyveni senamiestyje. Ramybė, tyla, ranka pasiekiama unikali gamta. Gyvenimas Klaipėdoje - tarsi sanatorijoje", - džiaugiasi iš Sankt Peterburgo praėjusį rudenį klaipėdiečių mokyti tango atvykę Asia ir Nikolajus Černoluckiai.

"Gyvenimas Klaipėdoje man - tarsi nesibaigiančios atostogos" - antrina jau daugiau nei 3 metus čia gyvenanti Larisa Petrova. Ji į Lietuvą gyventi atvyko taip pat iš Piterio.

Mokosi lietuviškai

Pirmiausia, kokį uždavinį sau išsikėlė tiek šokėjų pora, tiek kirpėja Klaipėdoje dirbanti Larisa - išmokti bendrauti lietuviškai.

"Neslėpsime, dažnai iš Klaipėdoje gyvenančių rusakalbių senbuvių išgirstame klausimų, o kam mums to reikia, kodėl mes patys, niekieno neverčiami, mokomės lietuvių kalbos, mat lietuviai puikiai moka ir rusiškai. Bet mes esame kitos nuomonės. Pirmiausia, mokydamasis tos šalies, kurioje gyveni, kalbą, tu parodai pagarbą vietiniams. Be to, girdėjau, kad kalbų mokymasis apsaugo nuo Alzheimerio ligos. Taigi sykiu rūpinamės ir savo sveikata", - nusijuokė Nikolajus.

Pora pažadėjo į tango užsiėmimus ateinantiems mokiniams, kad jau po metų pamokų metu kalbės tik lietuviškai. Nors nemažai žodžių yra išmokę ir dabar, visgi dar tenka su mokiniais bendrauti ir rusiškai, ir angliškai.

"Jei žodžių nebelieka, visada gelbsti kūno kalba, - atvira Asia. - Reikia pripažinti, kad lietuvių kalba labai sunki. Dabar, kai pradėjome ją mokytis, suvokiau, kokia lengva ir paprasta yra anglų kalba."

Lygiai tą patį tvirtina ir Larisa. Tačiau, kad ir kokia sunki yra lietuvių kalba, pasak jos, kuo labiau ją supranti, tuo įdomiau.

"Man iki šiol sunku suprasti, kada reikia sakyti "nuotaika", o kada "nuotaka". Vis dar painioju ir linksminu aplinkinius. Džiaugiuosi, kad dabar jau beveik viską suprantu, ką man sako lietuviškai, ypač, jei žmogus kalba lėtai. Pačiai pasakyti dar ne visada pavyksta tiksliai, bet labai stengiuosi. Man labai svarbu pajausti klientą, tad jei negalėčiau su juo susikalbėti, būtų sunku dirbti", - pasakojo Larisa.

Atvira širdimi

Šokėjų pora jau priprato prie klausimų, kas paskatino juos palikti Sankt Peterburgą ir pernai lapkritį persikelti gyventi į Klaipėdą. Ypač žinant faktą, kad pastaruoju metu Lietuvos ir Rusijos santykių negalima pavadinti labai draugiškais.

"Žinoma, iš pradžių buvo šiek tiek nedrąsu. Prieš apsisprendžiant atvykti gyventi į Klaipėdą ilgesniam laikui, buvome porą kartų atvykę "apsiuostyti". Manau, kad labai daug priklauso nuo tavęs paties. Jei tu į kitą šalį atvyksti atvira širdimi ir gerbi tos šalies kultūrą, tradicijas, žmones, jie tau atsako tuo pačiu. Tad ir Klaipėdoje mes dar nė karto nesusidūrėme su neigiamu ar kreivu požiūriu į mus. Bendražmogiški santykiai puikūs, o apie politiką kalbėti nesinori", - sakė Nikolajus.

Mokyti kitus argentinietiško tango paslapčių pora Sankt Peterburge pradėjo maždaug prieš devynerius metus. Ilgainiui pradėjo brandinti idėją, kad būtų neblogai padirbėti Europoje.

"Kai pradedi savo mintis reikšti garsiai, paprastai atsiranda ir pasiūlymų. Taigi, sulaukėme kvietimo pradėti tango judėjimą Klaipėdoje", - pasakojo tango mokytojas.

Asia neslėpė, kad jau buvo pavargusi nuo Sankt Peterburgo mastų, nes pati yra kilusi iš mažesnio miestelio. Jos visai neviliojo gyvenimas megapolyje, kai iki darbo tenka važiuoti valandą, o jei pasiilgsti gamtos - ir visas tris tenka praleisti automobilyje.

"80 procentų sprendimo persikelti gyventi į Klaipėdą lėmė šalia esanti Kuršių nerija. Aš labai myliu gamtą, man jos reikia. Be to, Klaipėdoje daug ramiau, bet ne mažiau gražu nei Piteryje", - minėjo Asia.

"Tiesa, tik praėjusį savaitgalį, po ilgos pertraukos vėl radome laiko persikelti į Smiltynę ir nueiti prie jūros. Mūsų mokiniai juokiasi, kad mes dabar - kaip tikri klaipėdiečiai, prie jūros nebelekiame. Mūsų ne kartą teiravosi, kaip mes apsisprendėme palikti Piterį, kuriame gyvena per 4 milijonus gyventojų, ir persikelti į miestą, kuriame nėra net 200 tūkstančių. O mes atsakome, kad tai ir yra pranašumas. Čia ramiau, niekur nereikia skubėti, į darbą pėsčiomis nueiname vos per 15 minučių", - pasakojo Nikolajus.

Kai viskas - čia pat

"Kai atvykau gyventi į Klaipėdą, iš pradžių niekaip nesugebėdavau tiksliai suskaičiuoti, prieš kiek laiko reikia išvykti iš namų, kad nepavėluočiau į darbą ar susitikimą. Vis atvykdavau valanda ar 40 minučių per anksti. Tiesiog buvau įpratusi, kad Piteryje automobiliu iki darbo reikėdavo vykti net 2 valandas, tad sunku buvo persiorientuoti, jog čia viskas ranka pasiekiama. Tai didelis pranašumas", - antrino Larisa.

Lygiai taip pat kaip Asia ir Nikolajus, ji žavisi galimybe kada tik panorėjus džiaugtis Klaipėdoje gamtos ir miesto sinteze. Taip pat sakė dievinanti pasivaikščiojimus Smiltynės miškuose ar prie jūros bei žavisi mažais Lietuvos miesteliais, į kuriuos mielai nuvyksta.

"Kai išgirstu, kad vietiniai Klaipėdą kartais pavadina kaimu, galiu atkirsti, kad jūs tiesiog neįvertinate, ką turite. Mane žavi ir Klaipėdos senamiesčio architektūra. Nors Piteris ir Klaipėda visiškai skirtingi miestai, bet man jų aura labai panaši. Gal dėl to aš čia taip puikiai ir jaučiuosi. Nė karto manęs nekamavo depresija ar tėviškės ilgesys. Sakau nuoširdžiai - man čia labai gera ir savo ateitį sieju su Klaipėda", - atvirai pasakojo Larisa.

Ji sakė radusi Klaipėdoje puikių draugų, džiaugėsi labai draugišku "Aidos studijos" darbuotojų kolektyvu, tad taip pat sakė nejaučianti jokio minios stygiaus Klaipėdos gatvėse.

"Iš viso man čia nieko netrūksta. Klaipėdoje gyvena labai gražūs ir draugiški žmonės", - šiltai nusišypsojo Larisa.

Randa daug panašumų

Šokėjų pora neslepia, kad prieš persikeliant į Klaipėdą būta šiek tiek baimės. Visų pirma dėl to, kaip pavyks susikalbėti su lietuviais, ar nebus atstumti vietinių. Tačiau buvo labai maloniai nustebę, kad klaipėdiečiai labai draugiški žmonės.

"Ypač kai mes patys bandome su jais kalbėti laužyta lietuviška kalba ir pripažįstame, kad dar menkai esame išmokę, vietiniai mus priima labai draugiškai. Lietuviai man - kaip kalnų žibuoklės. Labai graži gėlė, bet reikia palaukti, kad atsiskleistų", - pažymėjo Asia.

"Prieš atvykstant girdėjome įvairių atsiliepimų, esą lietuviai uždari žmonės. Bet taip nėra. Galbūt jie iškart nepuola atvirauti su svetimu žmogumi, kurį laiką tikrina tave. Bet, kai geriau susipažįstame, ir į svečius pakviečia. Lietuviai labai šilti žmonės.

Beje, mes turime daug panašumų. Svečiavomės pas vieną klaipėdiečių porą, pas kuriuos viešėjo mergina iš Anglijos. Šeimininkai papjaustė lašinių, svogūnų, padėjo krienų... Mes su Asia kartu su šeimininkais ėmėme smagiai kirsti, o viešnia iš Anglijos stebėjo mus pašiurpusi iš nuostabos, kaip mes galime tokius riebalus valgyti su tokiu pasimėgavimu", - smagią istoriją prisiminė Nikolajus.

"Kainos kaip kainos"

Asia ir Nikolajus sakė nepatyrę jokio šoko ir dėl dažnai lietuvių keiksnojamų kainų. Tiesa, į barus ar restoranus jie vaikšto labai retai, mat mėgsta gaminti patys. Tad sakė didelio maisto produktų kainų skirtumo neįžvelgę. Vieni produktai Rusijoje kainuoja pigiau, kiti brangiau.

Moteriai buvo malonus siurprizas, kad parduotuvėse didžiulė įvairių sūrių įvairovė. Pasak jos, Piteryje - tai deficitas.

"Ir nusikirpti Klaipėdoje galime gerokai pigiau nei Piteryje", - pažymėjo Nikolajus.

"O drabužiai ir batai gerokai brangesni, bet ir stilingesni. Man Klaipėdoje visos moterys atrodo labai stilingos ir madingai apsirengusios. Piteryje tiek dėmesio neskiriama stiliui. Kiek teko svečiuotis lietuvių namuose, taip pat pastebėjau, kad jūs daugiau nei rusai skiriate dėmesio namų jaukumui, malonioms detalėms", - pasakojo Asia.

Pora sakė iškart įsimylėjusi mažąją uostamiesčio architektūrą. Ilgai vardijo ir negalėjo atsidžiaugti senamiestį puošiančiomis mažomis skulptūromis.

"Didžiuliai, monumentalūs darbai nėra tokie paveikūs, kaip jūsų peliukas ar bučinį siunčianti mergaitė, ant kranto sėdinti undinėlė", - šypsodamasis kalbėjo Nikolajus.

Meilė šokiui - užkrečiama

Nors Klaipėdoje jie gyvena tik keletą mėnesių, bet sakė nė karto nepasigailėję, kad priėmė tokį sprendimą. Gal ir dėl to, kad čia jie gali visą savo laiką skirti tango ir iš to pavyksta išgyventi. Piteryje abiem tekdavo ieškotis dar papildomų darbų.

Nikolajus pasakojo, kad argentinietišką tango jis pradėjo šokti būdamas jau trisdešimties. Tokiam žingsniui paskatino filmas "Moters kvapas", arba, tiksliau, garsioji scena, kurioje aklas Al Pačino herojus virtuoziškai šoka tango.

"Prieš mums susipažįstant apie Nikolajų buvau girdėjusi tik legendas, kad jis neva yra Sankt Peterburgo apkabinimų asas. Matote, šokant tango labai svarbu, kaip vyras apkabina moterį. Pats didžiausias menas, kai jam apkabinus, moteris jaučiasi visatos karaliene. Ir kai mus netikėtai supažindino, buvo smalsu su juo pašokti. Bet nusivyliau. Mes iškart nesusišokome, bet pamažu apsišlifavome ir dabar jaučiame vienas kitą puikiai", - pasakojo Asia.

"Dažnai mūsų klausia, ar mums nenusibodo. Gyvename kartu, šokame kartu. Bet iš tikrųjų tango kaip tik ir padeda atskleisti visus žmogaus niuansus. Mums net įdomiau šokti vienam su kitu, nei su svetimais žmonėmis", - atviravo Nikolajus.