Klaipėdiečių galvas padabino kasų karūnomis

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser džiaugėsi pirmosiomis kasų pynimo dirbtuvėmis Smiltynėje.

„Klaipėda, ko gero, yra vienintelis regionas, turintis tokį gražų plaukų pynimo paveldą. Moterys čia vaikščiodavo kaip karalienės, o tai – nepaprastai gražu! Amfiteatre, kurį Andrius Kulikauskas praminė „Smiltynės duobe“, taip gera, jauku, norėjome dar kažkaip papuošti šią vietą. Nusprendėme laiką praleisti moteriškai, pagerbti tradicijas. Žinoma, gyvename 21 amžiuje, norisi ir naujovių, todėl pakvietėme ir profesionalias kirpėjas, kurios dalyvėms pynė šiuolaikiškas kasų variacijas“, - apie užgimusią idėją pasakojo direktorė.

Kartu su Klaipėdos demokratine moterų kolegija sukurtas renginys – dar vienas siekis parodyti poilsiautojams ir miesto gyventojams, jog Smiltynė nėra vien tik kelto stotelė į muziejų ar prie jūros.

„Norime „įveiklinti“ šią vietą, rengiame įvairius pasirodymus ir renginius, tačiau skaudu, jog ir valstybė ne visuomet finansuoja mūsų idėjas. Šios dirbtuvės – spontaniška idėja, tačiau tikimės, jog renginys prigis ir bus mėgstamas“, - teigė Aušra Feser.

Dirbtuvėse tradicinėmis lietuviškomis kasomis susidomėjo nemažai jaunų mergaičių ir jų mamų. Šias pynes jau dvidešimt metų kurianti Dalia Kaščionienė iš Palangos folkloro ansamblio „Mėguva“ pasakojo, jog tuo domėjosi beveik visą gyvenimą.

„Man kasas pindavo mama, paskui jau pati pyniau plaukus savo dukroms. Visada norėjau, kad mergaitės turėtų gražius, tvarkingus plaukučius, domėjausi Klaipėdos krašto moterų pynimais, šukuosenas taikydavau ir prie tautinių drabužių“, - sakė moteris.

Nuo senų laikų Lietuvos moterys ir merginos pynėsi kasas ne tik dėlto, jog taip buvo patogiau, bet ir tam, kad parodytų tam tikrą statusą.

„Jeigu kasos tvarkingos, tada ir merginos tokios: prisižiūrinčios, šeimyniškos. Jeigu plaukai ploni, mergina ir atrodydavo paliegusi, vargingesnė. Juk aukso ar kitų brangenybių anksčiau niekas neturėdavo, kasos buvo didžiausias moterų turtas. Ko tik neprisigalvodavo, kad „karūnos“ gražios būtų: ir siūlus įpindavo, ir virveles“, - sakė Dalia Kaščionienė.

Moteris taip pat teigė, jog kasų niekas neišpindavo tą pačią dieną – galvos puošmenos laikydavosi visą savaitę. Ir galvos niekas netrinkdavo taip dažnai, kaip dabar, o kartais tai darydavo net nepasileidusios plaukų.

D. Kaščionienė džiaugėsi, jog kasos pamažu vėl sugrįžta. Nors pynimas atima daug jėgų ir laiko, tačiau rezultatas – puikus.

„Gražu, kai per vestuves jau nori tikrų šukuosenų, ne garbanų. Viskas sukasi ratu, gal tai ir mūsų indėlis? Juk ir vaikų folkloro festivaliuose stengėmės parodyti, kad kasos – tai brangenybė. Dabar malonu žiūrėti“, - šypsojosi tradicinių šukuosenų žinovė.

Įmantriai supintas kasas šukuosenų kūrėjos puošė siūlais ir šilkiniais kaspinais. Renginio metu dalyvės buvo kviečiamos paskanauti duonos su medumi, taip pat ir pasimatuoti Mažosios Lietuvos tautinius kostiumus bei sudalyvauti smagioje fotosesijoje.

Renginys „Pamario kasų karūnos“ skirtas paminėti Lietuvos etnografinių regionų metams. Renginio organizatoriai teigė, jog būtent šukuosenomis gali didžiuotis Klaipėdos krašto moterys.