Beveik visą sovietmečio okupaciją vienintele katalikų šventove uostamiestyje buvusi Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčia šį Švenčiausios Trejybės sekmadienį 12 val. tikinčiuosius kviečia į pirmąsias šventines pamaldas, skirtas šių maldos namų 70-mečiui. Švenčiausios Trejybės sekmadienis iškilmėms pasirinktas neatsitiktinai, nes būtent taip vadinosi Klaipėdos katalikų bažnyčia, stovėjusi visai šalia dabartinės bažnytėlės, Puodžių ir S. Daukanto gatvių sankirtoje. Jubiliejaus renginiai tęsis iki pat Kristaus Karaliaus dienos, minimos lapkritį.
Dabartinis Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonas Virgilijus Poškus, kviesdamas į bažnyčios 70-mečio minėjimą, sako, jog dėkingumo atminties išsaugojimas yra vienas iš pamatinių tikėjimo dalykų.
"Ilgus metus visoje Klaipėdoje buvo tik viena katalikų parapija. Kiekvienais metais Anapilin iškeliauja vis daugiau žmonių, kurie šitą parapiją kūrė pokariu. Bažnyčios 70-mečio šventė - tai atsigręžimas į praeitį su padėka tiems, kurie savo darbu ir turtu prisidėjo, kad ši bažnyčia būtų. Juk dėkingumas yra raktas, kuris atrakina džiaugsmą žmogaus širdyje", - sako klebonas.
Keturi dešimtmečiai - balta dėmė
V. Poškus šioje bažnyčioje tarnystę atlieka šeštus metus, prieš jį penkerius metus čia klebonavo kunigas Vladas Gedgaudas, dabartinis Klaipėdos Juozapo darbininko bažnyčios klebonas. Prieš tai apie du dešimtmečius bažnyčioje dirbo klebonas Bernardas Talaišis, kuris šiuo metu savo tarnystę atlieka lietuvių bendruomenėje Floridoje (JAV).
"Deja, tik apie tris pastaruosius Kristaus Karaliaus bažnyčios dešimtmečius ir turime žinių. Keturi bažnyčios dešimtmečiai - balta istorijos dėmė. Apie Marijos Taikos Karalienės bažnyčią yra labai daug istorijų ir atsiminimų, o Kristaus Karaliaus bažnyčia tik paminima, vadinama senąja arba mažąja. Ji yra tyli, rami maldos vieta. Nežinome, kas joje kunigavo, kaip bažnyčia atrodė, kas ją lankė... Visi tikėjomės, kad bus daug įvairių Kristaus Karaliaus bažnyčios nuotraukų, nes beveik pusšimtį metų ji buvo vientelė Klaipėdoje katalikų bažnyčia. Deja, sovietmečio nuotraukos mažai ką tepasako, nes dominavo portretinės fotografijos žanras. Neturime bažnyčios interjero nuotraukų. Galbūt jos neišliko, o gal sovietmečiu buvo bijoma fotografuoti. Žinome, jog senoji pirmoji katalikų bažnyčia, stovėjusi prieškariu, vadinosi Švč. Trejybės bažnyčia. Jos vietoje dabar yra daugiabutis namas, vadinamoji chruščiovkė. Galimybės atstatyti tą bažnyčią nebuvo, todėl katalikams buvo atiduoti irvingerių maldos namai. Yra išlikęs klebono prašymo dėl maldos namų fragmentas, kuriame parašyta: "Prašome greičiau apsispręsti, nes per naktį dingsta daug plytų". Plytos pokariu Klaipėdoje buvo aukso kasykla, nes reikėjo viską atstatinėti. Pokariu katalikų bažnyčiai buvo perduotas Švč. Trejybės titulas. Nežinome, kada ir kodėl bažnyčios vardas buvo pakeistas ir suteiktas Kristaus Karaliaus vardas", - sakė V. Poškus.
Bažnyčia būdavo sausakimša
Iš savo atsiminimų Kristaus Karaliaus bažnyčios istorijos uždangą šiek tiek praskleidė 1951 m. Klaipėdoje gimęs Kęstutis Kuzmarskis, kurio pusbrolis Jonas Žvirblis ilgus metus buvo šios bažnyčios zakristijonas, o tėvai bičiuliavosi su Klaipėdoje dirbusiais kunigais. Pats J. Žvirblis šiuo metu gyvena Kaune, tačiau su juo susisiekti nepavyko.
"Tiek, kiek aš atsimenu, šioje bažnyčioje klebonavo Liudas Povilonis, kuris vėliau buvo įšventintas Žemaičių vyskupu, kunigai Stanislovas Ežerinskas, Bernardas Burneikis. Šių kunigų iniciatyva buvo pradėta ir Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba, už kurią vėliau kunigai buvo nuteisti ir įkalinti. B. Talaišis, kaip žinote, vėliau sugrįžo į Kristaus Karaliaus bažnyčią ir ilgus metus joje kunigavo. Jo tarnystės metu bažnyčia įgavo dabartinį pavidalą. Anksčiau šventykla buvo daug paprastesnė kuklesenė. Išoriškai ji daug nepasikeitė - tik buvo perdažyta ir kunigas dažnai skųsdavosi, kad tinkas bei dažai nuo drėgmės trupa. Bažnyčios kiemelis buvo aptvertas paprasta medine tvorele su varteliais. Kiemelio viduje prie galimės sienos buvo gėlių klombos, prie kurių visi fotografuodavosi. Toje pačioje vietoje buvo zakristija. Bažnyčios viduje nebuvo už altoriaus to išgaubimo. Altorius buvo klasikinis iš dažyto medžio, puoštas šventais paveikslais. Grindys, berods, buvo medinės. Sakykla buvo bažnyčios kairėje pusėje, palypėjus laiptukais. Langai buvo paprasti be vitražų. Suolų bažnyčioje nebuvo. Nebuvo įmanoma juos pastatyti, nes bažnyčia visada būdavo tokia sausakimša, kad vietos obuoliui nukristi nebūtų buvę. Per didžiasias šventes būdavo atidaromos galinės bažnyčios durys, o žmonių jūra nusidriekdavo net ant kalniuko priešais bažnyčią. Ir mes su tėvais eidavome į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Tėvai buvo paprasti darbininkai - tai jiems nebuvo ko bijoti, bet ateidavo ir inteligentai ir net vadovaujantį darbą dirbantys žmonės. Iš veidų atsimenu. Ir visus sakramentus 95 procentai katalikų priėmė toje bažnyčioje, tačiau bažnyčios knygose, man atrodo ne viskas būdavo rašoma, arba egzistavo kelios knygos. Viena oficiali, kurią tikrindavo saugumas, ir neoficiali... Apie tai iš nuogirdų žinau", - pasakojo K. Kuzmarskis.
Pastatė škotai
Dabartinės Kristaus Karaliaus bažnyčios patalpos katalikams buvo duotos naudotis tik po Antrojo Pasaulinio karo 1945 m. Nuo tada bendruomenė ir skaičiuoja savo 70-metį, tačiau pats bažnyčios pastatas yra gerokai senesnis.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Zitos Genienės žiniomis, jį 1860-1869 m. pastatė irvingeriai. Irvingeriai - protestantų atšaka, kurios pradininkas 1792-1834 m. Škotijoje gyvenęs E. Irvingas. 1933 m. irvingerių sekta buvo atskirta nuo nacionalinės škotų bažnyčios. Nuo 1834 m. ji pasivadino Apaštališkosios katalikiškos bažnyčios pasekėjais. Pamokslininkai vadinosi apaštalais, nepripažino popiežiaus valdžios, o jų bažnyčios buvo vadinamos Apaštalų.
Klaipėdoje šio tikėjimo atstovai atsirado apie 1805 m., manytina, kad atkeliavo kaip išeiviai iš Škotijos. Daugiausia tai buvo amatininkai, smulkūs prekybininkai.
Jonas Tatoris savo knygoje "Senoji Klaipėda" rašė, kad šios bažnyčios vidus buvo paprastas. O iš išorės, kaip ir dabar, ji mažai skyrėsi nuo iki šiol išlikusios baptistų koplyčios (šalia Klaipėdos jaunimo centro), tik jos portalas puošnesnis.
Atnaujino interjerą
Kristaus Karaliaus bažnyčios duris klebonas V. Poškus dabar atveria su džiaugsmu - kad parodytų kaip prieš gražią sukaktį atnaujintas bažnytėlės interjeras. Pagal kauniečio Henriko Ratauto projektą bažnytėlėje dabar dominuoja klasikinis katalikų bažnyčios stilius su prabangos elementais. Joje pastatyti tamsaus ąžuolo baldai - suolai tikintiesiems, klausykla, dekoratyviomis aukso detalėmis puoštas altoriaus stalas, krikštykla, klauptas jaunavedžiams. Iki Kalėdų dar ketinama tuo pačiu stiliumi pakeisti choro balkoną.
Klebono teigimu, dabartinę Kristaus Karaliaus bažnyčios parapiją sudaro daugiausiai darbingo amžiaus žmonės.
"Sąmoningas žmogaus apsisprendimas, kad Dievas egzistuoja jo gyvenime tikriausiai ateina su gyvenimiška patirtimi. Manau, kad reikia tam tikros gyvenimiškos patirties, kad galėtum pasirašyti po žemaitišku posakiu "durnumas skauda". Juk kelis kartus susitrenkus galvą jau nesinori stuktelti jos į tą pačią vietą. Taip pat ir dvasiniame gyvenime patiriame, jog darydami nuodėmę atnešame skausmą ir į kito žmogaus gyvenimą. Dvasinime gyvenime yra trys darbai - mąstyti, melstis, mylėti. Mąstyti - tai klausti, ko noriu iš gyvenimo, kurlink keliauju, apie ką svajoju. Melstis - tai kalbėti su Dievu. Po pokalbio su Dievu į širdį ateina meilė", - sako kunigas, kurio manymu, ateities bažnyčios misija bus suteikti dvasinę pagalbą visuotinės sumaišties laike, padėti atrasti žmogui savo gyvenimo kryptį, statyti tvirtą gyvenimo pagrindą.
Skaičiai
Kristaus Karaliaus bažnyčioje per metus dabar pakrikštijama apie 400 katalikų, susituokia daugiau kaip 100 jaunavedžių porų, Anapilin palydima apie 30-40 mirusiųjų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą