Prijungusiuosius Klaipėdą atsimename lyg mankurtai

Pernai sausio 15-ąją, Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos metinių proga, "Vakarų ekspresas" rašė apie uostamiestyje užmirštą premjerą Ernestą Galvanauską - pagrindinį sėkmingiausiu ir drąsiausiu mūsų šalies tarpukario žingsniu vadintos operacijos organizatorių. Beveik tą patį galima pasakyti ir apie "sukilimo" įgyvendintojo - Jono Polovinsko-Budrio - atminimą. Apie nederamą jo įamžinimą bei požiūrį į jo atminimą rašo ir JAV lietuvių spauda.

Nuopelnai - neabejotini

Anot istoriko Vasilijaus Safronovo, J. Polovinskas neabejotinai buvo viena pagrindinių asmenybių, su kuriomis sietinas bandymas įtvirtinti Klaipėdos krašte Lietuvos suverenitetą.

"Šis Rusijos pilietiniame kare admirolo Aleksandro Kolčiako pusėje dalyvavęs ir tik 1921 metais į Lietuvą grįžęs profesionalus kontržvalgybininkas į Klaipėdos klausimą buvo įtrauktas 1922-aisiais, kai Lietuvos žvalgybos vadovo Mikalojaus Lipčiaus nurodymu buvo pasiųstas į Klaipėdos kraštą tirti vietinių gyventojų nuostatų dėl prijungimo prie Lietuvos. Optimistinių naujienų šiuo klausimu jis į Kauną neparvežė. 1922 metų lapkričio viduryje Kaune priėmus sprendimą užimti Klaipėdą jėga, ministrui pirmininkui Galvanauskui tuometinio krašto apsaugos ministro Balio Sližio J. Polovinskas buvo rekomenduotas vadovauti slaptą pobūdį turėjusiai karinei Klaipėdos užėmimo operacijai kaip patikimas ir pasižymėti jau spėjęs kontržvalgybininkas. Operacijai nepavykus niekas neturėjo nurodyti į tai, kad už šio reikalo stovi Lietuvos Vyriausybė. Kitaip tariant, Polovinskas turėjo prisiimti visą riziką. Trisdešimt trejų metų kontržvalgybininkas ėmėsi šios atsakingos užduoties tuo metu, kai daugelis kitų Lietuvos karininkų svyravo. Sumanymo esmė buvo inscenizuoti Klaipėdos krašte vietinių gyventojų sukilimą, tad J. Polovinskas, kaip ir kiti į akciją įtraukti karininkai, turėjo pasikeisti pavardę ir iki gyvenimo pabaigos buvo geriau žinomas kaip Jonas Budrys", - pasakojo V. Safronovas.

Daugiau skaitykite dienraštyje "Vakarų ekspresas"