Sausio 13-osios naktį išgyvenusi laisvės gynėja tiki jaunąja karta

Vilniuje informatikos ir matematikos mokytojos specialybę studijavusi moteris, kalbėdama su žurnalistu, prisiminė lemtingą 1991 metų sausio 13-osios naktį. Tuo metu jai buvo vos 20 metų. "Netikėjome, kad viskas taip pasibaigs. Galvojome, kad negi kas nors ryšis šauti į taikiai susirinkusius žmones", - "Vakarų ekspresui" pasakojo ji.

Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijoje dirbanti mokytoja prisipažino, kad mokykloje vykstant šios įsimintinos dienos paminėjimui ne visuomet lengva prabilti apie savo patirtį. "Būna sunku emociškai", - sakė ji.

LAISVĖS GYNĖJA. Sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto budėjusią tuomet studentę Gintaną Butkuvienę galima drąsiai vadinti laisvės gynėja - moteris nepabūgo nei Sovietų Sąjungos tankų, nei agresyvių karių, smurtavusių prieš minią.

Jono VALAIČIO nuotr.

Lemtinga naktis - prie televizijos bokšto

1991 metų pradžią laisvės gynėjai prisimena kaip itin įtemptą laiką. Iš sovietinės Rusijos gniaužtų vaduotis mėginančią Lietuvą reikėjo apsaugoti. Laisvas žodis buvo tai, ko diktatūra nekentė, todėl būtent Vilniaus televizijos bokštas ir tapo vienu iš galimų sovietų karių taikinių, kurį saugoti ėmė rinktis tūkstantinės minios.

"Pro mūsų bendrabučio langus matėsi Seimas, todėl gerai matėme, kas ten vyko. Rinkosi žmonės, važiavo iš visos Lietuvos. Eidavome ir mes", - pasakojo matematikos mokytoja.

G. Butkuvienė prisiminė, kad Lietuvai lemtingų įvykių dienomis vyko sesija, todėl savaitgalį, pasibaigus egzaminams, į namus išvyko daug grupiokų.

"Tame bendrabutyje buvome likę apie 30 tą pačią specialybę studijavusių studentų. Vakarykštę dieną buvome prie Seimo, o sausio 13-osios naktį praleidome prie televizijos bokšto", - pasakojo ji.

Tokio žiaurumo nesitikėjo

Baimės, tačiau tuo pat metu ir pakylėjimo atmosfera buvo jaučiama dar vykstant prie televizijos bokšto. Išlipęs iš autobuso, jaunuolių būrys susidūrė su vyru, raginančiu skubėti.

"Mus pasivijo automobilis, išlipo žmogus ir pasakė, kad paskubėtume - nuo Šiaurės miestelio jau atvažiuoja tankai. Mes atėjome prie bokšto, buvo daug žmonių. Girdėjau dainas. Staiga pasidarė baisu. Jaučiau tą tikrą grėsmę. Anksčiau viskas vyko kiek kitaip - susirinkdavo žmonės, ir tiek. O čia - jau gresia tankais. Tikrai neramu", - prisiminė G. Butkuvienė.

Vos per kelias minutes suplūdo tūkstančiai žmonių. "Ir pamatėme į kalną kylančius tankus. Jie šaudė tuščiais šoviniais. Kraupus garsas. Kilo tokia vidinė emocija. Visi šaukė: "Lietuva bus laisva." Ji - ta emocija - kilo iš vidaus", - vyravusias nuotaikas minioje prisiminė ji.

Jauna mergina netikėjo, kad sovietų kariai juos puls. "Buvo tokia mintis: negi puls taikius žmones?" - prisiminė ji.

Tačiau puolė, ir tai darė žiauriai. Štai ginklu vienas karių staiga dūrė vienam minioje stovėjusiam vyrui į pilvą, nes šis jo nepraleido artyn prie bokšto.

"Dar kai privažiavo tankai, pastebėjau kareivį. Jis žiūrėjo tokiu nebyliu žvilgsniu. Atstatė šautuvą. Pamatėme kitus atbėgančius karius. Jie prabėgo šonu. Ir tas šalia stovėjęs tankas staiga šovė į orą. Pabiro stiklai. Nebuvo aišku, ar kas nors iš vidaus tuos stiklus išdaužė, ar jie dužo nuo garso. Jie pabiro mums ant galvų. Pradėjo pilti vandenį. Mes ėmėme judėti į priekį. Dalis žmonių paslydo, nes buvo šlapia", - pasakojo G. Butkuvienė.

Laisvės gynėja kalbėjo, kad tuo metu minia išsiblaškė, pasimetė draugai. "Bet žmonės vis tiek stovėjo, saugojo. Mes supratome, kad nėra kitos išeities", - sakė ji.

Prisiminimus lydi ašaros

Kai sovietų kariai puolė Lietuvos laisvę ginti pasiryžusius žmones, mergina išvydo ir sužeistus žmones. "Sutikau moterį kraujuojančia galva. Pastebėjau apačioje zujančius greitosios pagalbos automobilius. Kilo panika, supratau - viskas, tai įvyko. Ieškojome, bet neradome net savo draugų", - kalbėjo G. Butkuvienė.

Moteris tikino, kad šalia jos visą laiką buvo viena jos draugė, su kuria ji susikibo rankomis. Apie 3 valandą nakties priėję perversmininkai ištarė: "Čia tarybų Lietuva, eikit."

"Buvo nežinia, kaip reikės grįžti į bendrabutį. Matėme apačioje važiuojantį tanką. Jis pervažiavo kelyje pasitaikiusį šalikelėje stovėjusį automobilį. Buvo baisu važiuoti su taksi. Juk jei būtume sutikę tanką, jis nebūtų mūsų paisęs. Tačiau surizikavome. Susėdome trise ir parvažiavome", - pasakojo G. Butkuvienė.

"Buvo baimės ir nerimo dėl draugų. Visi, kas buvo parėję, stovėjo fojė ir laukė grįžtančių draugų. Nė vieno labai nesužeidė. Buvo sugedęs telefono automatas - skambini ir gali tik 15 sekundžių kalbėti. Visi skambino tėvams ir tik spėjo pasakyti: "Aš gyvas, esu bendrabutyje." Skambinu mamai ir sakau: "Aš gyva, sveika." Staiga nutrūksta ryšys. Vėl skambinu ir sakau: "Esu bendrabutyje." O mama vis šaukia, kad važiuočiau namo", - pasakojo moteris.

Tardama šiuos žodžius ir prisimindama jautrias akimirkas, staiga matematikos mokytoja nesulaiko ašarų. "Nepamiršiu to niekuomet", - po kurio laiko ištaria ji.

Tiki jaunąja Lietuvos karta

Po 14 laisvės gynėjų gyvybes nusinešusios nakties jaunuoliai nepasidavė. "Sumažėjo žmonių. Kitą vakarą ir vėl ėjome", - prisiminė ji.

Visiems sausio 13-osios naktį prie strateginių objektų budėjusiems ir juos saugojusiems žmonėms grėsė pavojus. Tačiau jie liko iki pat pabaigos.

"Taip, tas patriotiškumas... Aš pati mačiau žmones, kurie pagauti įniršio lipo ant tanko, mėgino iš jo ištraukti karį.

Žmonės po tokių žiaurumų jau buvo supykę, kad juos, taikiai susirinkusius, puola. Norėjome laisvos Lietuvos. Prisimenu tą akimirką - atvažiuojančius tankus. Supratome - dabar galima tikėtis visko. Tačiau šaukėme: "Lauk, okupantai, lauk." Šios akimirkos į atmintį įsirėžė visam gyvenimui", - pasakojo mokytoja.

G. Butkuvienė sielojosi, kad sausio 13-osios naktį žuvo jauni žmonės. "Netikėjome, kad taip nutiks. Savižudžių ten tikrai nebuvo", - sakė ji.

Matematikė sakė, kad mokyklose minint Sausio 13-ają, emociškai būna itin sunku. "Buvo laikas, kai nenorėjau kalbėti", - pripažino ji.

Tačiau jaunoji Lietuvos karta - drąsi ir be galo smalsi. "Jie prašo papasakoti. Ir tuomet užtrukdavau visą pamoką. Jie labai klausydavo. Ir išties jiems įdomu. Ta patriotiškumo pamoka yra gera", - įsitikinusi G. Butkuvienė.

Vis dėlto mokytoja apgailestavo pastebinti, kad patriotiškumas mąžta. "Žmonės nusivilia valdžia, emigruoja, jiems atrodo, kad užsienyje geriau.

Tačiau praėjusiais metais, vykstant šimtmečio renginiams, pasirodė, kad žmonės - patriotiški. Aš vėl po daugelio metų pamačiau, kad jie myli Lietuvą. Taip, jie kritikuoja valdžią, bet pačią Lietuvą jie myli. Jei taip atsitiktų, vėl iškiltų grėsmė, viskas pasikartotų. Ginti Lietuvos eitų ir moksleiviai", - kalbėdama apie jaunąją kartą dėstė G. Butkuvienė.