Simona Šakinytė: "Jei norite tik sargo - pirkite signalizaciją, o ne šunį"

"Tikrasis mano talentas - dirbti su gyvūnais. Nors esu profesionali aktorė, teatre vis dar jaučiuosi mokinė", - šypsosi charizmatiškoji Simona.

Ji galėtų valandų valandas pasakoti linksmas ir graudžias istorijas apie tai, kaip šunys prisiriša prie šeimininkų taip, kad gali daugybę kilometrų nukeliauti, jog sugrįžtų pas juos. Apie tai, kaip jau dvesiančio kačiuko gyvybę pavyko išgelbėti tiesiog pasidėjus jį ant krūtinės, kad jis nesijaustų vienišas mirties akivaizdoje. Pasirodo, jam reikėjo išgirsti kitos širdies plakimą ir katinėlis atsigavo...

"Meilė daro stebuklus", - nuoširdžiai tiki Simona.

Smulkutė aktorė, panašu, meilės savyje talpina tiek daug, kad jos pakaktų viso pasaulio gyvūnams.

Pasaulyje garsi aktorė Bridžita Bardo savo populiarumą išnaudojo tam, kad galėtų išjudinti gyvūnų apsaugą. Ji sakė net nebijanti senti: "Gyvūnams visiškai tas pats, ar aš raukšlėta, ar pražilusi." Panašu, kad ir mes Klaipėdoje turime šios aktorės antrininkę?

Daug kas taip sako. Bet tikrai nesistengiu būti į ką nors panaši. Tiek gyvūnai, tiek teatras - yra dvi mano gyvenimo meilės nuo pat vaikystės.

Kad mažos mergytės užaugusios svajoja būti aktorėmis - ne naujiena, bet iš kur ta meilė gyvūnams, juk augote Klaipėdoje, lyg ir turėtumėte būti normalus asfalto vaikas...

Turiu kaimą, kur gyvena mano bočeliai. Vaikystėje, kad lengviau pabusčiau, jie atnešdavo man į lovą šuniuką. Ir iki šiandien ta tradicija išlikusi. Tik šuo jau didelis. Pamenu vaikystėje, kai kaime katė ar kalė atsivesdavo palikuonių, niekas jų neskandindavo. Žinodavo, kad aš pasirūpinsiu. Parsiveždavau į Klaipėdą ir išdalindavau - gydytojams, pažįstamiems.

Tad prieš metus kartu su Natalia Zukhbaya įkurta gyvūnų prieglauda "Linksmosios pėdutės" neturėtų nieko stebinti?

Prieš tai dar dirbau savanore gyvūnų prieglaudoje "Penkios pėdutės". Būdama pirmame kurse išgyvenau sunkų laiką, todėl draugės nusivežė į "Penkias pėdutes". Ir man buvo taip keista, kai aš supratau, jog man ten esančių gyvūnėlių visai negaila. Tiesiog suveikė sveikas protas, supratau, kad viena negaliu jų visų pasiimti, bet galiu padėti jiems susirasti šeimininkus. Tad iki šiol pagrindinis mano darbas - rašyti skelbimus, kurie ir padeda gyvūnėliams susirasti šeimininkus.

Dar viena mano aistra - rūpintis nesocializuotais gyvūnais. Tokiais, kurie, pavyzdžiui, gimė miške, bijo žmonių. Toks buvo ir mano šuo Otelas - mano meilė. Jis buvo pirmas šuo, kurį aš pasiėmiau į namus socializacijai, o dabar nebeįsivaizduoju gyvenimo be jo. Jis man yra didžiausia Dievo dovana.

Kalbate tarsi apie žmogų.

Jis ir yra kaip žmogus. Su visomis moralinėmis vertybėmis, tik tiek, kad nekalba. Bet mes su juo kalbamės, nes jis supranta viską, ką aš jam sakau. Jis yra tobulas.

Ar butas yra tinkama vieta auginti šunį? Gal neturint nuosavo namo geriau apsiriboti žuvytėmis ir pelytėmis?

Bute šuniui - idealios sąlygos, nes jis gyvena kartu su savo šeimininku, o šuniui ir yra svarbiausia - būti su žmogumi, bendrauti. Tiems žmonės, kurie turi namą ir nori šuns kaip sargo bei žada jį nuolatos laikyti voljere ar pririštą prie būdos, visuomet patariu geriau įsigyti signalizaciją. Bus ir pigiau, ir gyvūnų nekankinsite. Jei šeimininkas atsakingas, net ir gyvendamas name grįžęs iš darbo įsileidžia šunį į namus, kaip visateisį šeimos narį.

Jei atvirai, aš kur kas ramesne širdimi atiduodu šunis šeimininkams, gyvenantiems bute nei nuosavame name. Nes tuomet esu rami, kad nepaisant, kokios bus oro sąlygos, bute gyvenantis šuo bus kasdien vedžiojamas, o tai jam yra labai svarbu.

Šuo priverčia žmogų pasportuoti?

Buvimas gamtoje yra šuns dovana šeimininkui. Kai aš neturėjau šuns, niekada neidavau į lauką, kai šalta, pusto ar lyja. Bet kiek gražių dalykų mes praleidžiame likdami namie ant sofos. Augintinis šeimininkui yra didžiulė dovana.

Tuomet kodėl tiek daug augintinių patenka į prieglaudas? Kodėl žmonės juos palieka, pameta?

Pagrindinė priežastis - emigracija. Tačiau yra ir kitokių atvejų. Galbūt ne visi žmonės suvokia tą naudą, kurią teikia augintinis, nes ji yra neapčiuopiama. Taip jau pas mus įprasta - jei sugedo automobilis, vežame jį remontuoti ir negailime pinigų. Bet jei susirgo šuo - atiduodame jį į prieglaudą. Žmonės labai sumaterialėję. Laimei, ne visi. Ir dirbdama prieglaudoje matau, kad kur kas daugiau yra gerų žmonių nei blogų. Deja, laikmetis yra toks, kai mes visi skubame, lekiame ir nebeturime laiko suvokti, kad laimę mums gali suteikti tokie paprasti dalykai - pražydusi gėlė, augintinio prieraišumas...

Be to, kad ieškote šeimininkų beglobiams gyvūnams, kokia dar veikla užsiima "Linksmosios pėdutės"?

Užsiimame šunų terapija. Vežame šunis į vaikų, senelių namus. Tai panašu kaip ir delfinų, arklių terapija. Tačiau terapeutais gali būti ne kiekvienas šuo - jie turi būti neagresyvūs ir visiškai atsipalaidavę, be įtampos, kad leistų vaikams juos liesti. Atrodo, kad tie šunys visiškai nieko nedaro, bet savo buvimu kurią gerą emociją. Ypač tai veikia, kai vaikai yra su negalia.

Gal ir sunku patikėti, bet visi mūsų terapeutai yra buvę benamiai, mišrūnai šunys. Tegul nesupyksta mano draugai, kurie turi veislinius šunis, bet ypatingiausi šunys, kurių neįmanoma užmiršti - mišrūnai.

Kiek augintinių turite prieglaudoje šiuo metu?

Per 50. Priimame visus, bet tik tada, kai turime laisvų vietų. Gyvūnų šiukštu nemigdome, tik labai retais atvejais, kai labai sunkiai serga. Ir tikrai jų neatiduodam bet kam. Pabendraujame, išsiaiškiname, ar žmogus tikrai suvokia, kad imdamas gyvūną vaikams iš tikrųjų pats turės juo rūpintis. Dažniausiai žmonės nori imti mažiukus šuniukus, bet išsiugdyti tokį augintinį, kokį nori, nėra paprasta. O imdamas jau subrendusį šunį iš anksto žinai, kokią asmenybę parsivedi į namus.

Negi per tiek laiko niekada šuo nėra įkandęs?

Visai neseniai būtent taip ir nutiko. Dar iš manęs kažkas po to pasijuokė - "matai, įkando ir tau". Į prieglaudą atvyko kokių 3 mėnesių kalytė. Ji buvo gimusi miškuose, tad visiškai nesocializuota. Aš tik norėjau ją palaikyti, kol veterinaras sterilizuos, o ji iš išgąsčio gribštelėjo man į ranką. Nors daugeliui atrodė, kad prie tokio šuns geriau nebesiartinti, aš vis tiek ją parsivežiau namo ir toliau mokiau. Jei tik būčiau turėjusi sąlygas, būčiau pasilikusi ją visam laikui. Ji ne tik į ranką, bet ir į širdį man įkando.

O kiek vienu metu jūsų namuose būna šunų?

Visos fermos tikrai nelaikau, nes neturiu tam sąlygų. Bet dažniausiai kartu su Otelu būna ir dar vienas augintinis.

Įdomu, kaip į tokią meilę šunims reaguoja sužadėtinis?

Iš pradžių, kai noriu parsinešti dar vieną šuniuką, sako, kad nenori, nes bijo prisirišti. Jis "skystesnis" už mane šiuo klausimu. Man kur kas sunkiau išleisti šunį į kitus namus nei priimti pas save. Kai į prieglaudą atvažiuoja naujas gyventojas, patiriu kur kas didesnę laimę, nei išleisdama pas naujus šeimininkus, nes kamuoja nežinia.

Tikriausiai prieglauda reikalauja ir nemažų investicijų?

Svarbiausia rasti žmogų, su kuriuo galėtum kartu dirbti. Tai kur kas svarbiau už pinigus. Be to, labai svarbu, kad tu norėtum tai daryti. Daugelis nustemba sužinoję, kad "Linksmosiose pėdutėse" aš dirbu be jokio atlygio. Tiek teatre, tiek ir kitur man svarbiausia, kad darbas teiktų malonumą. Žinoma, finansų reikia "žiauriai", nes turime tiek daug idėjų, ką būtų galima padaryti dar geriau, bet daug ką stabdo pinigų stygius. Pagrindinis mūsų pajamų šaltinis yra 2 procentų gyventojų pajamų mokesčio ir neabejingų žmonių parama. Ačiū Dievui, žmonės mus myli.

Panašu, kad net neverta klausti, kam panaudotumėte "Švyturio" stipendiją, jei taptumėte nugalėtoja?

Krūvos naujų batų ar naujo automobilio tikrai nepirkčiau. Bet ir pradėti svajoti iš anksto nėra protinga. Pinigai tikrai nėra pats svarbiausias dalykas mano gyvenime, bet jie reikalingi tam, kad galėčiau realizuoti savo svajones. O jos yra susijusios su beglobiais gyvūnais.

Esu laiminga jau vien dėl to, kad buvau nominuota šiai stipendijai, kad patekau į finalą ir žmonės už mane balsavo. Kai aš vėliau sužinojau, kiek daug žmonių "dirbo tuo klausimu", kol aš buvau užsiėmusi savo globotiniais - taip gera pasidarė.

Su kuos siejate labiau savo ateitį - su teatru ar su gyvūnais?

Visa tai taip dera tarpusavyje ir vienas kitą papildo. Po kiekvienos premjeros atsivėrusią tuštumą ir nuovargį pamirštu atvykusi į prieglaudą. Neįsivaizduoju, kad kažkada galėčiau pavargti dirbti su gyvūnais.