Taurūnas Baužas: "Kultūra - tai kiekvieno miesto vizitinė kortelė"

Radviliškyje gimęs ir augęs T. Baužas į Klaipėdą atvyko mokytis šokio meno ir čia, regis, užstrigo ilgam. "Nors uostamiestyje gyvenu septynerius metus, save aš vadinu klaipėdiečiu. Ir kai susitinku su draugais vilniečiais, nevengiu jų pašiepti, kad jie esantys pilki, nes jų daug. O klaipėdiečių mažai, todėl kiekvienas jų yra savitas ir įdomus", - sako jaunuolis.

Taurūnai, jei gautumėte stipendiją, kur išleistumėte pinigus?

Esu nepriklausomas, laisvas menininkas, daugiausiai kuriantis iš savo lėšų. 70 proc. kūrybai skiriu savo pinigus, o maždaug 30 proc. - rėmėjų. Ši stipendija padėtų tolesnei kūrybinei veiklai, kuri kuo toliau, tuo labiau bus platesnė. Balandį su vienu projektu išvykstu į Suomiją, o birželio 3-iąją Klaipėdoje išleidžiu premjerą "Faustą".

Daugelis turbūt mane laiko pamišėliu, kadangi iš kūrybos negaunu finansinės "satisfakcijos", tačiau iš tiesų aš gaunu emocinį pakylėjimą.

Tarp šokio ir teatro

Kuo šokio menas yra svarbus klaipėdiečiams?

Kultūra yra kiekvieno miesto vizitinė kortelė. Normaliai ir visuomeniškai funkcionuojantis žmogus privalo ne tik eiti į darbą, valgyti, bet ir lankytis kultūriniuose renginiuose. Tai padeda jam ugdyti ne tik intelektą, bet ir patirti emocinį bei dvasinį sukrėtimą, o vėliau ir ramybę. O "valgyti" reikia kuo įvairesnę medžiagą: nuo simfoninės muzikos iki konceptualių šokio spektaklių.

Papasakokite apie savo naująjį kūrinį "Faustas". Kuo jis bus įdomus?

Tai - net kelerius metus planuotas ir kurtas darbas, kuris žiūrovus sudomins tuo, kad čia pasirodys ir nuostabieji Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai. Man buvo įdomūs eksperimentai tarp šokio ir teatro meno - kiek galima vienoje idėjoje sujungti judesį ir tam tikrus aktorinius niuansus.

Šiandien jau matau rezultatą, kuris, mano manymu, turėtų būti labai neblogas. Su entuziazmu laukiu dienos, kai galėsiu parodyti klaipėdiečiams, kad šokėjai gali ne tik šokti, bet ir vaidinti, o aktoriai ne tik vaidinti, bet ir šokti - kas iki šiol buvo laikoma klišėmis.

Finansai - opus klausimas

Jūsų kūryba - ypač konceptuali, moderni. Regis, jūs nesistengiat įtikti daugumos žiūrovų poreikiams. Koks jūsų tikslas?

Man apmaudu, kad kai kurie teatrai pataikauja žiūrovo skoniui ir visai nesistengia jo "pakylėti" laipteliu aukštyn. Aš kuriu spektaklius pagal tuos kūrinius, kurie man yra artimi, įdomūs, svarbūs. Mažų mažiausiai aš kreipiu dėmesį, ką pagalvos žiūrovai. Smagu, kai jie taikosi prie mano kūrybos. Labai džiugu, kad po savo spektaklių iš žiūrovų girdžiu gerus atsiliepimus, o iš artistų - norą kurti naujus projektus.

Vis dėlto, žinia, šokate ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kiek jums svarbi ši veikla?

Kaip teatro baleto šokėjas atlieku pareigą šokio spektakliuose, o laisvu metu bandau žiūrovą įvilkti į tam tikrus meno projektus.

Žinia, menininkams šiandien nelengva finansiškai išsilaikyti. Kaip sukatės jūs?

Šis klausimas yra gana opus ir apie tai diskutuojama jau daugelį metų. Turbūt visi žmonės, prijaučiantys menui, supranta, kad būdamas menininku milijonieriumi netapsi. Tačiau net ir negaudamas piniginės naudos, aš gaunu dvigubą emocinę naudą ir ji atperka finansinius trūkumus.

"Prapučia smegenis"

Daugelis jaunų ir ambicingų menininkų platesnės terpės ieško didžiuosiuose Europos miestuose...

Trumpai teko gyventi Vilniuje, tačiau ilgai ten neištvėriau, nes jutau pilkumą. Mokiausi Klaipėdoje, sykiu aplankydavau draugus, ir, prisimenu, būdavo liūdna grįžti į sostinę. O uostamiestyje viskas sava... Taigi vieną vakarą, žiūrėdamas filmą, nusprendžiau grįžti. Susikroviau daiktus, sėdau į traukinį ir parvykau į Klaipėdą. Uostamiesčio vėjai "prapučia" smegenis, tačiau sveika jas "prapūsti" ir paviešėjus užsienyje, kur kartais taip pat realizuoju save įdomiuose projektuose.

Minėjote, kad netrukus išvyksite į Suomiją. Ką ten planuojate veikti?

Keliausiu į Turku miestą, kur mėnesį dirbsime su viena choreografe ir statysime šokio spektaklį "Silfidė ir Šopenas". Tarsiuosi, kad jį atvežtume parodyti ir į Lietuvą.

Kurį laiką ten studijavau pagal "Erasmus" mainų programą. Kadangi nemėgstu beprasmiškai leisti laiko - žiūrėti į televizoriaus ekraną ir spjaudyti "semkas", ieškojau ką veikti. Suomiai man pasiūlė vieną šokio grupę, kurio vadovė turėjo didelių sentimentų mūsų šaliai. Ji kartu su savo vyru 1991 m. sausio 13-ąją vyko į Lietuvą ir palaikė mūsų tėvus. Taigi su choreografe išsyk pajutome glaudų ryšį. Ji mane ir kviečia į įvairius projektus.

Lemtinga akimirka

Kas apskritai jus pastūmėjo pradėti šokti?

Šokti pradėjau gana vėlai, kai man buvo 16. Vieną vakarą per televizorių žiūrėjau Vytautui Kernagiui skirtą vakarą ir mane sužavėjo vieno baleto artisto atlikta įdomi judesio variacija. Nors tuo metu dar nesidomėjau šokiu, niekaip negalėjau suvokti, kaip vyras taip gali judėti. Savyje pajutęs šią transformaciją, kitą rytą nuėjau pas šokių mokytoją ir pasakiau, jog noriu daryti tai, ką darė minėtas baleto šokėjas.

Pradėjau intensyviai dirbti, ruošiausi stojimui į Klaipėdos universitetą. Nuo tos lemtingos akimirkos savęs aš atidaviau 100 proc., kad pasiekčiau tai, ką užsimojau. Nuo studijų laikų aš intensyviai dirbu: nuo 8 ryto iki 8 vakaro. O kartais net nelieka kada pavalgyti.

Juk taip gali perkaisti visi gyvybiniai aparatai... Kas jums padeda atgauti kvapą?

Miegas. Stengiuosi išmiegoti 8 valandas per parą. O prieš tai dar paskaitau gerą knygą. Rytinį entuziazmą pakelia gardi kava ir puikus mano kolegų nusiteikimas.