Vytautas Paukštė: "Kad ir kaip gniuždytum aktorių, talento nesumaigysi"

Kai prieš kelerius metus kalbėjomės su Klaipėdos dramos teatro patriarchu jo 80-mečio proga, tada aktorius prisipažino, kad jo gyvenimas - atnašavimas publikai, noras padėti žmonėms atsakyti į opiausius būties klausimus. Sakė, jog prie sovietų lengviau buvo vaidinti Mindaugą, Mažvydą, nes visiems vienodai sopėjo. Žiūrovai dar atsiminė pirmosios nepriklausomos respublikos laikus, vėlesnę okupaciją, trėmimus - visa tai gyva buvo mumyse, teatre, alsavome vienu oru. Todėl visai kita buvo publikos reakcija, ji rasdavo reikalą atsistoti, kai skandavome: "Lie-tu-va", dar buvo likęs šventas suvokimas, kas yra nepriklausomybė, kas yra Lietuva. Tačiau ir šiandien šimtai įvairių kartų meno gerbėjų didžiadvasį Melpomenės tarną regi kaip "Metų klaipėdiečio" rinkimų Garbės klaipėdietį, nes jo vaidmenys dar ilgai virpins juos mačiusiųjų sielas.

Talentingam aktoriui ištarus žodžius miniai jie įgauna gal iki tol nesuvoktą prasmę, prieš akis iškyla didingi vaizdai ir veidai tampa pagarbūs. Iš kur atsiranda ta žodžio galia - tarsi tabernakulyje slypinti dievybė?

Tikriausiai galvoje turimi Justino Marcinkevičiaus veikalai, kiek prasmės į tekstus įdėta autoriaus. Natūralu, kad aktorius įdeda viską, ką sugeba, į žodžius, kuriuos jam reikia pasakyti. Vaikščioji po žemę kaip tas kunigas su krapyla šlakstydamas: kam daugiau, kam mažiau tenka. Daugiau padaryti negu Dievo duota turbūt neįmanoma. Tikriausiai viskas žmogui numatyta iš anksto, kaip rusai sako: "Talant neprapjoš" - gali tik kepenis, širdį pragerti. Ne mūsų valioje šie visi dalykai, mes tik jais naudojamės.

Tapytojas Salvadoras Dali sakė: "Suvokiau, kad publika iš manęs pasiims viską, o mainais nieko neduos." Ar vyko dvasinė apytaka su žiūrovais?

Be jokios abejonės. Abipusis ryšys priklauso nuo artisto įtaigos ir puikiausiai girdi, ar kalbi sienai, ar publikai, ar ji tave priima. Jauti, kai kas nusikosėja - ar dėl to, kad negali sulaikyti niežulio gerklėje, ar dėl to, kad jam nuobodu. Mes girdim viską, kai girgžtelėjo kėdė, kažkas sunerimo, nebeklauso, ar kai tyloje girdėti, kaip musė lekia. Už tokią akimirką gali daug atiduoti.

Regis, dažnai žmonės įsimyli aktoriaus personažus, ne jį kaip žmogų. Net gatvėje šaukia jį personažų vardais. Gali būti, kad gyvenime tas aktorius yra niekšelis, menkysta?

Gali ir taip būti. Paprastai nešvarus žmogaus vidus išlenda į sceną, nors talentingas aktorius gali apgauti, paslėpti dvasios negalias. Esu sutikęs aktorių, kurie yra nesimpatiški gyvenime, bet išeina į sceną - didingi. Daug lemia išoriniai duomenys, tai veikia publiką.

Apie kūrybą kalbėti nedrįsčiau, tai per daug sudėtingas procesas, nevartoju tokių žodžių: "Aš sukūriau." Žmogus gali būti apdovanotas dievišku talentu, bet tai atsiskleidžia per amato gebėjimus.

Režisierius Juozas Miltinis, kai kritikai pacitavo jo žodžius, esą aktorius - filosofas ir akrobatas, sakė: "Voras paleidžia seilę, pats ja nulipa, pats užlipa. Va kur akrobatas."

Akrobatą gali suvokti kaip vaikščiotoją lynu nuo dangoraižio iki dangoraižio arba darantį dvigubą salto. Ir galima suprasti kaip gebantį valdyti sieloje vykstančius reiškinius. Aktorius kūnu irgi paklūsta vidiniam judesiui. Antai Panevėžio teatro aktorius Albinas Keleris vaidindamas vaikščiojo ant parapeto ir nebijojo, kad nukris.

Yra operos solistų, kurių balsas metams bėgant sudyla, surūdija kaip instrumentas, o kitų išlieka galingas, koks prigimties duotas.

Aš irgi susidėvėjęs, metai pasiima savo - nieko amžino nėra. Nors Virgilijus Noreika, už mane porą metų jaunesnis, balsą puikiausiai išlaikęs, pats sako, kad rezervai išseko.

Kas galėtų palaužti aktorių dvasia?

Galima jį sugniuždyti įvairiais būdais. Bet kad ir kaip maigytum, talentas tam tikru momentu pasirodo. Ateina žmogus į teatrą, atrodo, niekaip išjudėti negali, jo išvis nėra, ir staiga atsiveria - režisierius geba atidaryti langelį, kurį aktorius pats nežinojo turįs. Mes įsivaizduojame, kad apie žmogų viską žinome, jo anatomiją, bet iš esmės apie jo sielos žemėlapį nieko nežinome.

Nesyk kūrėjai yra pabrėžę, kad jiems svarbiausia - laisvė, bet jeigu laisvė tikra, yra ir didelė nusikaltimo rizika. Yra dalykų, dėl kurių atgailaudamas įmanytumėte galvą pelenais pasibarstyti?

Be abejo. Gyvenime, buityje padarome negražių dalykų. Gerai būtų, kad scenoje save matytum iš šalies, tarsi ekrane. Tau gali atrodyti - vaje, kaip šiandien prakilniai vaidinau, o režisierius niršta. Kitąkart atrodo, kad turėtum eit velniop, o jis sako: "Va dabar viskas puiku." Sau negali būti objektyvus kritikas. Po filmo premjeros, prieš užsidegant šviesoms, pradingdavau, kad manęs nematytų publika, nes būdavo gėda.

Tikri draugai mus visokius iškenčia ir jiems neatsibostame, jie gali būti mūsų gyvenimo tęsinys. Ar turėjote tikrų draugų teatre?

Sudėtingi žmonės teatre, ir grynų draugų ten neturiu. Kraujo draugai yra tėvas, motina, sesuo. Kartu gyvenome su kurso draugais, darydavome gera ir bloga, bet, žiūrėk, jie jau turi žmoną, santykiai atšalo.

Garsi aktorė yra sakiusi, kad kiekviena suvaidinta moteris į ją įauga. Kitas aktorius sako, kad jaučiasi kaip vaiduoklių viešbutis, kur nuolat keičiasi gyventojai.

Nežinau, ar jau taip įauga, kad pakeistų žmogų. Man atvirkščiai: į vaidmenį įauga kai kurios mano savybės, išgyvenimai. Gyvenime pacituoti autorių gali kalbėdamas personažo lūpomis. Kito žmogaus tragediją irgi išrgyveni, bet vis tiek tai - ne tavo tragedija, kai krūtinę ligi kraujo perdrėskia nagais. Tai ne tavo netektis, skausmas, kurių impresijas paskui stengiesi atkurti, įkrauti vaidmenį. Režisierius Stasys Čaikauskas, kai dar dirbome Kapsuko teatre, pasakojo, kad amerikietė aktorė, vaidindama Dezdemoną, pajuto, kad negras mylimasis ją iš tikrųjų smaugia. Ištrūko, užsirakino grimo kambaryje, o tas ėmė laužti duris. Tai - jau patologija.

Nepamirštu, kaip aktorius Darius Meškauskas sakė, kad scenoje tarsi vaikšto ant skustuvo briaunų.

Aštrūs pojūčiai, atviri nervai privalo būti visą laiką, bet kas atsitiks, jeigu aktorius puls į isteriją, vaikščios ant briaunų ir paslys? Padaręs klaidą gi nemirsi ir vidurių tau nepaleis. Jeigu protas išsijungtų, išprotėtum. Yra didžiulė kūno ir nervinė įtampa, bet niekas šalia tavęs su skalpeliu ar kilpa nestovi.

Aktorius turi panašią sielos vedlio misiją kaip kunigas. Turi eiti minios priekyje. Prisiminkime šviesaus atminimo J. Marcinkevičių - kiek jis nuėjo į priekį atgimimo metais, kurių net nebenori žmonės prisiminti, numatė, kas bus po 20 metų. Žiūrovas gali manyti: aš irgi taip galvoju, bet vaidila priverčia susimąstyti - ar ir šitaip gali būti, taip gyvenimas pasisukti? Neįdomu dirbti su režisieriumi, kuris neatveria naujo dalyko, neparodo viršukalnių, toli gražu ne tokį pasaulį, kokį kasdien matom.

Aktorius Valentinas Masalskis sakė, kad tikras mokytojas yra nepralenkiamas, nebent pasuktų į smuklę ar viešnamį. Eini jam iš paskos, kol staiga pajunti, kad kažkas žvelgia tau į nugarą...

Mano mokytojai buvo stebuklingos senosios kartos meistrai. Tai, ką davė, ir pasilieka pagrindiniai amato dalykai. Niekuomet nežiūrėjau atsigręžęs, kas seka paskui, filosofinių analizių nedariau.

J. Miltinis pasakojo, kad kai buvo mažas vaikas, bijojo atūžiančio garvežio, bet, jį pasitikdamas, patyrė ir laukinį džiaugsmą. Ir tai buvo pirmasis vidinis konfliktas.

Mane gąsdino ne garvežys, bet komunizmas, enkavėdistai nuo pat 1940 metų. Koks sukrėtimas: namai atimti, išdraskyti, vaikai kaip viščiukai, motinos išslapstyti po visą svietą, tėvas išvežtas į Sibirą. Nebuvau savim, niekur negalima buvo išsižioti. Laukiau, kada mane "demaskuos". Tokia klaiki jaunystės patirtis. Ir po Stalino mirties baimės nesibaigė. Kai kviesdavo filmuotis užsienyje, Afrikoje, Austrijoje, Švedijoje, neišleisdavo.

Teatre taip pat būna kryčio baimės. Pilotas Jurgis Kairys sakė: "Žmogaus galimybės nėra beribės, o čia dar motoras sugenda."

Teatre tave užmuša ir vėl prikelia. Patiki režisierius, duoda vaidmenį ir gauni satisfakciją. Buvo ir tos tarybinės valstybės tam tikro pripažinimo, apdovanojimų. Absoliučiai netiesa, kai žmonės sako, kad tavo darbo ar gyvenimo įvertinimas nieko nereiškia.

Režisierius, aktorius Vudis Alenas sakė: "Nenoriu būti nemirtingas savo darbais, nenoriu mirti."

Kol gyvenam, galvojam, kad mirtis ne mums, mums reikia spėt turto prisigriebt, nors į karstą nesudėsi. Dievas yra, bet netikiu nupaišytuoju ikonoje, tik antgamtiška jėga, tvarkančia visatą, likimus. Šventasis Raštas sako: dulke buvai, dulke virsi. O iš jų susidaro kosminiai ūkai, žvaigždžių dulkės. Tokia ta mūsų amžinybė.

Klaipėdos dramos teatras tuoj prisikels kūnu. Kas jam galėtų įpūsti gyvasties?

Teatras yra tuomet, kai yra stiprus vadas - kaip Henrikas Vancevičius, Povilas Gaidys. Dažniausiai ilgiau kaip 12-15 metų teatras aukštybėse neišsilaiko - ar jam vadovautų Vladimiras Jefremovas, ar Piteris Brukas. Jis yra tol, kol yra režisierius, kartu pedagogas, kuris tvarko ne tik spektaklį, bet kuria atmosferą, buria šeimą, vienminčius, o dabar iš to tyčiojamasi. J. Miltinio teatre artistai gyveno kaip šventame uždarame rate, ne viešojoje įstaigoje. Žvelgiu į jaunus iškeptus režisierius, ir nematau nė vieno, kuris dirbtų ne iš inercijos, paimtų vadžias. Stebiuosi, kad repertuarinį teatrą norima paversti viešąja įstaiga. Tai - totalus naikinimas. Suvaidino aktoriai spektaklį kaip šou, atbuvo, ir išsilaksto braškių skint... Mūsų teatras yra miesto širdy, dar ims, gudručiai, privatizuos, raudoną žibintą pakabins, juk esam šalia uosto. Svarbu ne kultūros ministro, teatro vadovo kompetencija, bet partinis bilietas... Esam absoliučioje Visagalio valioje.

Prieš kelerius metus vaidinote garsių režisierių spektakliuose pagal mylimų jūsų dramaturgų Strindbergo, Ibseno pjeses. Baigiate filmuotis režisieriaus Algimanto Puipos filme "Edeno sodas".

Filmo siužeto autorė yra Danijos lietuvė. Visi ten vaidiname senus perdylas nelaimėlių namuose. Aš ten žydas - ne žydas... Vaikai ten į globos namus kiša pinigus, nori, kad jų tėvus greičiau numarintų, yra ten eutanazijos, savižudybės scenų, meilės linija. O aš gyvenu normaliai dar Alfonso Žalio duotame bute, turiu tris vaikus, šunį. Negaliu skųstis nei tuo, ką išgyvenau scenoje. O kas toliau bus - laikas parodys. Kad suvaidintum ką nors didelio, reikia sveikatos.