Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (134)

"Vakarų ekspresas" tęsia 2007-aisiais pradėtą pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. 

Šiandien toliau šniukštinėsime po Klaipėdos konservatoriją, kuri buvo virtusi tikru prieškarinio uostamiesčio, o ir visos Lietuvos kultūros centru.

Po saule nieko nauja

"Šiuo metu yra kreditai politinių partijų machinacijoms, smokingams, bet lietuvių kultūrai kreditų nėra". Spėkit, kada rašytas toks vertinimas? Taip tarpukariu rašė dramaturgas Balys Sruoga, trumpą laiką dirbęs ir Klaipėdos konservatorijoje.

Tą patį, deja, konstatuojame ir šiandien. Žodžiu, nieko nauja po saule. Regis, kultūra Lietuvoje visada buvo podukra, o interesų konfliktai mūsų krašte kerojo nuolat.

Tarpukariu Klaipėdoje Stasio Šimkaus pastangomis buvo kuriama konservatorija, o Kaune išsijuosęs muzikos mokyklos pamatus tuo pat metu dėjo kompozitorius Juozas Gruodis. Kaip ir dabar, taip ir anuomet Klaipėda buvo nutolusi nuo valdžios koridorių, o Kaune, laikinojoje sostinėje, Švietimo ministerija buvo čia pat. Tačiau ir tarpukariu ši ministerija, kaip ir šiandieninė, buvo linkusi į įvairiausius eksperimentus, "trumpinimus", "suglaudimus" ir panašiai. Ir, žinoma, viskas rėmėsi į lėšų stygių.

Po konservatorijos pedagogų ir moksleivių maišto direktoriaus pareigas pradėjo eiti muzikos teorinių dalykų dėstytojas Juozas Žilevičius.

Tad visai netrukus iš Klaipėdos konservatorijos į Kauną buvo perkeltos dainavimo, vargonų ir kitų specialybių klasės. Negi valdžios žmonės spektaklių žiūrėti, orkestrų klausytis turės į Klaipėdą vėžintis? Kas geriausia, reikia turėti po ranka.

Taigi iškilus klausimui, kuriai muzikos kadrų kalvei skirti lėšų, atsakymas būdavo savaime suprantamas. O Klaipėdos konservatorijai lėšų trūkdavo nuolat...

Sukilimas prieš vadovą

Jau ankstesnėse "Akvarelėse" minėjome, kad Klaipėdos konservatorijos vadovas Stasys Šimkus buvo tikrai neblogas organizatorius, tačiau dėl savo charakterio impulsyvumo, kartais visai nepagrįsto užsispyrimo, o neretai ir įtarumo - labai prastas administratorius.

Čekų instrumentalistų atvykimas į Klaipėdą buvo svarbus įvykis visos Lietuvos mastu.

Danutės Petrauskaitės knygoje "Klaipėdos muzikos mokykla 1923-1939" rašoma, kad 1924 m. gegužę dalyvaudamas Prahoje vykusiose kompozitoriaus B. Smetanos 100-ųjų gimimo metinių iškilmėse S. Šimkus susipažino su Prahos konservatorijos rektoriumi ir jam prasitarė ieškąs pedagogų kuriamai konservatorijai. Rektorius ilgai net nemąstęs rekomendavo spėjusį išgarsėti instrumentalistų ansamblį - Čekų nonetą.

Jaunieji atlikėjai, spėję susipažinti su svečio iš Lietuvos pasiūlymais, priėmė kvietimą ir jau tų pačių metų vasarą atvyko į Klaipėdą. Tai buvo neeilinis įvykis ne tik Klaipėdos konservatorijos, bet ir visos Lietuvos gyvenime. Pagerbti čekų muzikantų suvažiavo tuometinio Lietuvos elito pažibos - daktaras Jonas Basanavičius, poetas Maironis, generolas Vladas Nagevičius ir daugelis kitų garbingų svečių.

J. Basanavičius ta proga rėžė įkvepiančią kalbą apie lietuvių ir čekų bičiulystę pradedant Žalgirio mūšiu ir baigiant tuometiniu Čekijos prezidentu. Naujieji mokytojai iš karto visus pakerėjo maloniu ir šmaikščiu bendravimu, tobulu muzikavimu ir darniu darbu. Jie tapo ne tik svarbiausiais S. Šimkaus pagalbininkais ruošiant konservatorijos orkestrą scenai, bet ir koncertinės estrados įžymybėmis.

Tačiau jų šlove konservatorija džiaugėsi neilgai - po metų nonetas pradėjo irti. Kad ir kaip būtų keista, dėl to kaltas buvo pats S. Šimkus. Pradžioje labai vertinęs nonetą vėliau jis pajuto, kad čekų šlovės spinduliuose blanksta jo paties aureolė.

S. Šimkaus asmenybės ypatumus ir ambicijas žymiai vėliau (1973 m.) yra vertinęs muzikas Juozas Strolia: "S. Šimkus buvo padėties viešpats ir diktatorius, todėl nieko, kas už jį būtų daugiau nusimanęs ir visuomenėje arba jo vadovaujamos mokyklos mokinių akyse turėtų garbingesnį vardą, jis neapkentė. Todėl dažnai tą savo diktatūrą naudodavo mokyklos gyvenime visur, o kartais net ir ten, kur tikrai nereikėdavo, nes vėliau jam pačiam tai neišėjo į naudą."

Taigi S. Šimkus nuo Čekų noneto nusigręžė. Tiesa, ne vien dėl ambicijų. Čekų nonetas buvo nepatenkintas orkestro skyriaus darbu - instrumentalistai siūlė koreguoti mokymo turinį bei metodus. Direktorius nė nemanė įsiklausyti į jų patarimus bei pageidavimus. Jie privalėjo dirbti taip, kaip to reikalavo S. Šimkus. Tad čekai patyliukais pradėjo dairytis kitų darbų ir kėlė sparnus išvykti.

Įtampa konservatorijoje augo ne tik dėl tylaus, o kartais ir akivaizdaus Čekų noneto pasipriešinimo. Bruzdėti pradėjo ir kiti konservatorijos pedagogai, o ypač - moksleivija, nebepakėlusi mokymo krūvių, repeticijų gausos. Nepaisant griežto rėžimo tiek konservatorijoje, tiek bendrabutyje Bachmano dvare, kuriame buvo įsikūrę S. Šimkui atsidavę prievaizdai, pats mokyklos vadovas net reto poilsio dienomis sėsdavo į valtį Smiltynėje, kur turėjo rezidenciją, ir irkluodavo į Bachmano dvarą įsitikinti, ar moksleiviai neveltėdžiauja užuot mokęsi ir groję. Ir, neduok sviete, jei juos užtikdavo ne prie natų ar knygų, negrojančius instrumentais...

Po moksleivių mylimų dėstytojų atleidimo ir kai kurių mokinių pašalinimo iš bendrabučio bei pačios konservatorijos 1927 m. gegužę kilo maištas. Po jo Lietuvos švietimo ministerija paprašė S. Šimkaus apleisti postą. Jis iš konservatorijos pasitraukė ir visai netrukus išbildėjo į JAV.

Tada prie konservatorijos vairo stojo to visai netroškęs muzikos teorinių dalykų mokytojas Juozas Žilevičius. Jis direktoriaus pareigas ėjo vos metus. Konservatorijos veiklai dar labiau išsiderinus, S. Šimkus buvo kviečiamas grįžti - iš JAV laivu "Estonija" parplaukusį kompozitorių džiaugsmingai pasitiko daugelis pedagogų ir mokinių.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti paspaudę nuorodą ve.lt projektai, kuriuose yra papunktis "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ