Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (148)

Lakstau Biržos, Liepojos gatvėmis, kurių grindinys ne juodu asfaltu klotas - keturkampiais tašytais akmenimis grįstas. O trotuarai (taip šaligatvius vadindavom) kloti didelėmis smiltainio plokštėmis, kurių pakraščiai nudėlioti pilkais tašytiniais kalkakmenukais. Et, smagių prisiminimų su kaupu: klasės moksleivių žiemos iškylos į Foersterei vadinamus Girulius rogutėmis, sukabintomis ilgon uodegon, traukiamomis apšarmojusio arklio; pavasario sekmadieninės iškylos dviračių taku per mišką; ir vasaros maudynės Baltijos jūroje, persikėlus Kuršmarėmis laivu į Smiltynę, mūsų Sandkrugu vadintoje;ir krykštavimai, rudens audros bangų purslais aptaškytiems ant Šiaurės molo prie Baltojo švyturio...

Ne idealizavimas tai, ne nostalgija, tai - meilė vaikystei, kuri žmogui duota viena. Viena ir nepakartojama. Klaipėda su uostu, Baltija buvo ir liks vilionė, kurlink veržiasi siela. Nei dešimtys metų, nei šimtai kilometrų - jokia kliūtis.

Jums tėvai ir seneliai diegė evangelikų liuteronų tikėjimo tiesas. Kaip ši konfesija reiškėsi prieškario Klaipėdoje? Ar atmintyje liko Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia, dėl kurios atstatymo dabar diskutuojama?

Povilas Pukys - prieškarinės Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis. Klaipėda, 1936 m.

Mano senelis Martinas Pukis buvo Žodžio sakytojas, surinkimininkas. Smilgynuose, Plikių parapijoje, jis turėjo 30 hektarų ūkį, bet pats jo nedirbo. Namų ūkį ir laukų darbus buvo pavedęs savo pačiai ir sūnums. O pats keliavo po aplinkines parapijas ir ūkininkų stubose skelbė Evangeliją. Vienas jo sūnų - mano tėvas Jokūbas - nuo mažumės nemėgo žemės darbų. Tad anksti išsimokino siuvėjo amato ir taipgi keliavo per ūkius, siūdamas šeimininkams mantelius (kaimiško kirpimo paltai), o moterims - kedelius (kaimo darbams pritaikyti sijonai).

Klaipėda tuomet perdėm liuteroniška buvo. Tarp tuzino tikinčiųjų vieną kitą kataliką rasdavai.

Profesionalesnio, miestietiško amato siekimas mano tėvą 1927 metais atvedė į Klaipėdą. Drauge jis "atsigabeno" ir tėvų įdiegtą dievobaimingumą - "Melskis ir dirbk!" Tėvas asketinį tikėjimą nuo mažens skiepijo ir man.

Sekmadieniais dažniausiai eidavome į Žemininkų - Švento Jokūbo - bažnyčią. Per karą ji liko nesugriauta, tik kiauru stogu. Bet sovietai ją sunaikino, o ant pamatų pastatė "Neptūno" restoraną. Per didžiąsias šventes tėvas mane vesdavosi ir į Švento Jono bažnyčią. Tuomet pamaldos būdavo laikomos ir lietuviškai.

Iki šiol akiai maloniame tuometinės Klaipėdos panoramos vaizde mano atmintyje aukščiausiai kyšo Jono bažnyčios bokštas. Be jo neįmanoma Klaipėdos įsivaizduoti. Nėra Jono bokšto - nėra Klaipėdos...

Gaila, kad valdžia nesiryžta Jono bažnyčios atstatyti tokios, kokia ji prieš karą buvo. Čia vyktų ekumeninės pamaldos, čia būtų rengiami rimtosios muzikos koncertai, rinktųsi posėdžiauti įvairios visuomeninės organizacijos ir panašiai. Žodžiu, atkurtoji Jono bažnyčia galėtų būti miesto dvasinės kultūros centras.

Manau, nevykęs yra ketinimas statyti ant Jono bažnyčios pamatų nedidelę bažnyčią. Gerbkim šventą vietą, geriau tegu lieka atminčiai skveras su Kristaus kryžium. Naujas statinys prašosi naujos vietos.

Kurios vietelės Klaipėdoje Jums yra šventos?

Kepyklos - konditerijos krautuvėlės, kuriose kepėjai su riebiais paliaukiais ir statmenomis baltomis kepurėmis maloniai prekiauja. Argi gali užmiršti šokoladu, cinamonais ir vanile kvepiančius pyragus pyragaičius... Žuvų turgus antradieniais - šeštadieniais Pilies kanalo prieplaukoje. Žvejų valtyse laimikio - kiek širdis geidžia... O kas dabar? Nesibaigiančios priekabės ir kliautys!

Prieškarinės Klaipėdos Laukininkų (dabar Tiltų) gatvė. Jos dešinėje (nuo Biržos tilto) - Šv. Jokūbo bažnyčia.

Niekaip negaliu suprasti mūsų valdžiukės, kodėl tiek biurokratinių barjerų spendžiama, kad nei kupčiaut, nei gaudyt žuvininkams nebėra ūpo? Žiūrėk, mokesčių rinkėjai nepajus, kaip patys save užsmaugs. Elementari ekonomikos tiesa: doriem duok veiklos laisvės, nedorą smarkiai bausk, o jei lenki į ožio ragą visus, visi spjaus ir nueis, inspektoriai tupės prie suskilusios geldos... Bet aš vis dar svajoju sulaukti dienos, kai galėsiu nusipirkti išnaktyje sugautą menkę Pilies kanale iš valties...

Dar man pikta, kad atėjūnai ir vietiniai barbarai beatodairiškai siaubė visa, kas "vokiška". Kiek Klaipėdos krašte buvo kapų kapinaičių! Kožnas kaimas turėjo savas kapines, su ornamentuotais špižiaus kryžiais, su įrašais emaliuotoje lentikėje. Kas iš tųjų istorijos liudytojų likę?..

Sunkiai valdau dar vieną piktumą - kam metalo supirkinėtojai iš vogto lobsta? Kodėl jiems kategoriškai nedraudžiama priimti iš kapinių atitemptą "laužą"? Kategoriškai uždrausti, griežtai bausti! Negi naujieji klaipėdiečiai nesupranta, koks turtas nuo žemės paviršiaus dingsta?

Bus daugiau.