Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (155)

Prieškaris

SOFIJA. Taip būsimoji Bernotienė atrodė, kai jausmai Napoleonui dar neliepsnojo.

Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Zitos Genienės, šiandieninė Ramioji gatvelė suplanuota apie 1930-uosius. Joje statyti tik individualūs namai. Gatvelė tada gavo Heinricho Pietcho vardą. Jis buvo žymus prekybininkas ir Klaipėdos miesto mecenatas. Prieškario Klaipėdoje buvo tradicija už nuopelnus miestui gatves vadinti geradarių vardu. Pavyzdžiui, Vynerio promenada, Johano Zembrickio gatvė ir kt.

Ramiosios g. 8-asis namas buvo pastatytas 1935 m. Ernos Gailius-Blosner užsakymu. Manoma, kad šį namą projektavo Herbertas Reismanas, pagal kurio projektą statyta ir Vytauto Didžiojo gimnazija. Regis, namas buvo skirtas ir užsakovės šeimai gyventi, ir nuomai. Jame buvo įrengti tam laikmečiui labai modernūs butai. Į vieną iš jų apie 1952-1953 m. ir atsikraustė Bernotų šeima.

Tuokėsi Aušros Vartuose

NAPOLEONAS. O taip atrodė N. Bernotas, kai mokėsi Karo mokykloje. Su tokia uniforma jis stojo prieš panelės mokytojos Sofijos akis Radviliškyje.

Gražus vaikinas nuo Švėkšnos ir patraukli panelė nuo Radviliškio susipažino Klaipėdoje, kai čia atvyko studijuoti Mokytojų seminarijoje. Vėliau N. Bernotas įstojo į Karo mokyklą, kurioje įgijo karinį laipsnį ir buvo išsiųstas stažuotis į Švediją. Iš ten grįžtant ir traukiniui sustojus Radviliškyje, jis aplankė panelę mokytoją Sofiją. Duktė Laima Bernotaitė-Šliogerienė spėja, kad tuomet jos tėvas galėjo padaryti nemažą įspūdį provincijos mokytojai - gražuolis su karine uniforma. Tačiau ir tuomet buvo tik trumpas susitikimas.

Sofijos ir Napoleono jausmai suliepsnojo Vilniuje, kai po jo grąžinimo Lietuvai panelė mokytoja iš Radviliškio buvo išsiųsta dirbti lenkų mokyklos vedėja. Kūrybingas, romantiškas Napoleonas taip ir netapo nei pedagogu, nei kariškiu. Jis visa galva ir širdimi puolė šturmuoti teatro scenos. "Vaidilos" teatras buvo jo pašaukimas. Vilniuje jiems susitikus, jaunuolių širdys suliepsnojo taip, kad panelė Sofija netgi sulaužė sužadėtuvių priesaiką su vienu garsiu to meto tapytoju.

Aušros Vartų bažnyčia - šventa vieta daugeliui lietuvių. Sofijai ir Napoleonui Bernotams ši bažnyčia tapo šventa dar ir dėl to, kad čia jie apie 1940 m. susituokė. Nors jų vaikai Asta, Laima ir Vakaris šiandien gyvena ir dirba toli nuo Vilniaus, tačiau jiems ši vieta taip pat šventa. Savo vaikams jie pasakoja, kad Aušros Vartuose tuokėsi jų seneliai. Šie savo ruožtu jau savo atžalėlėms perpasakoja, kur tuokėsi jų proseneliai.

Nuo sunkmečio - į Švėkšną

Vilniuje Bernotai susilaukė ir pirmosios dukrelės Astos, kuri vėliau, jau gyvenant Klaipėdoje, dar paauglė buvo pripažįstama viena gražiausių merginų mieste. Vilniuje keičiantis valdžioms, kilus karui niekam neberūpėjo teatriniai menai, o mokykloje dirbant irgi siautėjo ideologiniai skersvėjai. Šeimos galva nusprendė, kad reikia grįžti į Švėkšną, kurioje kadaise felčeriais dirbo jo anksti mirę tėveliai - Napoleoną ir jo brolį užaugino tarnaite pas felčerius Bernotus dirbusi Barbora. Pas ją jaunoji šeima ir ieškojo užuovėjos.

Ponia Sofija ir Napoleonas kibo į pedagoginius darbus Švėkšnos gimnazijoje. Čia Bernotai labai susidraugavo su grafais Pliateriais ir jų palikuonimis, tad būdavo dažni svečiai Genovefos viloje ir sėdėdavo meilės medžio - ginkmedžio - paunksnėje kurdami planus apie Švėkšnos kultūrinį klestėjimą. Žinoma, Napoleonas vis "tempdavo paklodę" į teatro pusę. Bet permainos, karo pašvaistės atriedėjo ir iki Švėkšnos. Kurtiems planams nebuvo lemta pildytis. Iš Lietuvos besitraukiantys Pliateriai bičiuliams perleido vertingų baldų, stalo servizų ir kitokių gėrybių. Jaunai Bernotų šeimai tai buvo didelė paspirtis.

Nors Lietuvoje svarbiausiuose valdžios postuose tuo metu buvo vokiečiai ar jų statytiniai, tačiau jie matyt nekliudė kultūriniam gyvenimui. Kažkas Bernotą Švėkšnoje susirado ir pakvietė būti teatro Telšiuose vadovu. O poniai Sofijai pasiūlė darbą Telšių mokytojų seminarijoje. Tad šeima, susikrovusi savo daiktelius, išvažiavo į Telšius. Kai į juos jau ritosi karo banga iš Rytų, Bernotai nusprendė trauktis į Vakarus. Dukrelę Astą, savo turtą, tarp kurio buvo ir Pliaterių dovanoti baldai, paliko S. Bernotienės mamos priežiūroje. Sėdo ant dviračių ir patraukė Vakarų link. Tačiau abiem plyšo širdys dėl paliktos dukrelės, tad po kelių savaičių kelionės Bernotai "pasuko ienas" atgal. Astutę aptiko gyvą ir sveiką, o štai jų turtą kažkas buvo spėjęs ištampyti ir Bernotai liko kaip stovi.

Žinia, negandos nevaikščioja po vieną. Jau stojus sovietų valdžiai, 1945 m. į Bernotų būsto duris pasibeldė enkavėdistai ir už kadaise "Kario" žurnale išspausdintą draugo Stalino karikatūrą areštavo šeimos galvą. Ponia Sofija, išvežus vyrą, iš sielvarto rankų negrąžė - išskubėjo į geležinkelio stotį ir nuo Telšių iki Vilniaus ji atvažiavo ant prekinio traukinio vagonų laiptelių. Kokių Vilniuje žygių ji ėmėsi, Bernotukai dabar jau nežino, tačiau priėjo iki vienos iš aukščiausių sovietinės Lietuvos valdžios galvų - Justo Paleckio.

"Už tą Stalino karikatūrą tėvas galėjo sulaukti ir pačios aukščiausios bausmės - sušaudymo. Tačiau, matyt, mamos žygdarbis įtakos turėjo - tėvui polėkis piešti Staliną kainavo "tik" dešimt metų Archangelsko konclageryje", - sakė Bernotų pagrandukas Vakaris.