Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (157)

Kino kūrimo patirtis prieškario Lietuvoje buvo labai menka. O Lietuvą inkorporavus į SSRS sudėtį, kinui skirtas ypatingas dėmesys, nes Lenino šūkis "Iš visų menų svarbiausias kinas" buvo labai aktualus - tai buvo galinga mašina skleisti sovietinę ideologiją.

Dar 1940 m. pasirodė kronikos "Tarybų Lietuva" pirmasis numeris, o 1941 m. jau surengtas tarybinių filmų festivalis. Tais pat metais planuota statyti 225 naujus kino teatrus ir 40 kilnojamųjų kino įrenginių, tačiau viskam sukliudė karas. O pokariu filmus kurti tiesiog nebuvo kam - nebuvo nei operatorių, nei režisierių. Pirmuosius "lietuviškus" filmus kūrė SSRS toli gražu ne patys talentingiausi asai.

1947 m. ekranuose pasirodė filmas "Marytė" apie Mariją Melnikaitę, o 1953 m. filmas "Aušra prie Nemuno", kurį kūrė "Lenfilmas" drauge su Lietuvos kino studija. 1957 m. pasirodė filmas "Ignotas grįžta namo" pagal Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus romaną "Kalvio Ignoto teisybė". Dar buvo ir filmas "Tiltas", statytas pagal Jono Dovydaičio rašytą scenarijų. Jame kino aktoriaus krikštą ir gavo N. Bernotas. Regis, pažintis su kinematografu Napoleoną užbūrė ir jis užsidegė nauja aistra - kinu.

1958 m. sausį Vilniaus kino teatre "Pergalė" įvyko lietuviško filmo "Žydrasis horizontas" premjera. Tai buvo pirmas pilnametražis meninis filmas, sukurtas vien tik vietinėmis Lietuvos kino studijos jėgomis. Ir jokios ideologijos - tiesiog du berniūkščiai iš Lietuvos vidurio miestelio svajoja apie jūrą ir yra pasiryžę daug ką paaukoti, kad taptų tikrais jūrininkais.

KRYMAS. Dėl gamtinių sąlygų Lietuvoje lietuviškų filmų gamyba dažnai persikeldavo į Krymą. Jame filmų režisierių lankydavo šeima - dažniausiai žmona Sofija ir duktė Laima.

Eustachijus Aukštikalnis, šiame filme suvaidinęs nedorą dėdę Tiburcijų, o vėliau tapęs kino ir teatro kritiku, 1980 m. žurnalo "Kinas" straipsnyje "Anapus "Horizonto" rašė: "1957-aisiais į filmavimo aikštelę pirmą sykį išėjo vien Lietuvos kinematografininkai: scenaristas R. Lankauskas, režisieriai V. Mikalauskas ir N. Bernotas, dailininkas A. Žebriūnas, operatorius A. Mockus, kompozitorius V. Balsys, nauji ir nepatyrę atlikėjai V. Lopas, J. Sutkus, V. Buizys. Ir dar - net skaudžiai žydros buvo į mūsų kūrybinę grupę atvykusio gamybinei praktikai dabar žinomo režisieriaus operatoriaus P. Abukevičiaus kelnės..."

Dar šitoje kūrybinėje grupėje makalavosi ir jokių konkrečių pareigų neturėjęs Vytautas Žalakevičius. Taigi visas būsimasis Lietuvos kino žiedynas krikštą gavo "Žydrajame horizonte".

Žinoma, toks lietuvių savarankiškumas sprendžiant ką ir kaip statyti negalėjo žavėti SSRS kino ideologinių kritikų, kurie netgi disertacijas rašė "Žydojo horizonto" tematika.

"Tegu disertacija teigia, jog "Žydrasis horizontas "nesublizgėjo nei išradinga dramaturgija, nei šviežiais režisūriniais sprendimais" - bala jų nematė - tų sprendimų ir "blizgėjimo". Svarbu, kad dirbome, stengėmės ir bent vieną pėdą pramynėme kitiems, besiveržiantiems į platesnius, ne tokius žydrus horizontus", - 1980 m. rašė E. Aukštikalnis.

"TILTAS". Šiame filme, statytame "Mosfilme", N. Bernotas gavo kino aktoriaus krikštą. Kadre iš filmo N. Bernotas - kairėje.

Daugiau apie N. Bernoto įspaustą pėdą Lietuvos kinematografe skaitykite kitą pirmadienį.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti paspaudę nuorodą "Kultūra", kai atsiverčia papunktis "Miesto istorijos".