Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (158)

"Visada energingas, visada smagus Bernotas žadino mano kuklią fantaziją žodžiais: "Napoleono armija nepasiduoda". Mat jo vardas buvo Napoleonas, o aš pats esmi Napoleono sūnus... Tai Mikalauskas su Bernotu, Mockum rengdavo garsiuosius "pasišnabždėjimus". Jie man skambėdavo kaip actekų žynių magiški burtažodžiai: "montažas", metražas", "futažas" ir apskritai - "specifika", kurią iki šios dienos nesėkmingai bandau išsiversti į žmogišką kalbą. Toji specifika ir negirdėti terminai kėlė tam tikrą siaubą ir pagarbą juodai karštai kinematografininkų duonai", - praėjus daugiau kaip 20 metų po filmo "Žydrasis horizontas" pasirodymo prisipažino teatro ir kino kritikas Eustachijus Aukštikalnis.

Jis šiame filme suvaidino perėjūną Tiburcijų, suvedžiojusį ir apvogusį vaikus, taip troškusius tapti jūrininkais...

N. Bernoto pėda kinematografe

Kinematografininko duonos iš tiesų būta sprangios - ne tik dėl patirties stokos, bet labai dažnai ir dėl oro sąlygų.

1955-1956 metais, kai ruoštasi pradėti filmuoti "Žydrąjį horizontą", aktorių, turinčių patirties filmuotis, Lietuvoje praktiškai nebuvo. Filmo režisieriai V. Mikalauskas ir N. Bernotas, matyt, buvo pasiskirstę "įtakos sferomis" kuris, kur ir kokius rinks artistus vaidmenims. N. Bernotas jų dairėsi Klaipėdoje, V. Mikalauskas - Vilniuje. Iš Klaipėdos Bernoto atrastų vaikų "kastingą" Vilniuje įveikė "donelaičiukas" Jonas Sutkus, filme gavęs pagrindinį - Vytuko - vaidmenį. Tą patį slenkstį peržengė ir iš Klaipėdos atviliotoji medicinos sesuo Gražina Balandytė, filme suvaidinusi pionierių vadovę.

Antrojo vaiko - Sauliuko - vaidmeniui buvo pasirinktas Vakaris Lopas, beje, gimęs Klaipėdoje, o šiandien garsus choro ir orkestro dirigentas, kompozitorius, muzikos profesorius.

Filmavimo bangos dėl vėsių orų Lietuvoje nuvilnydavo ir į Sevastopolį. 1957 m. Bernotai - Laima, Sofija, Napoleonas - laimingi kartu išvykoje šiame mieste.

Štai ką jis šiandien mena apie Bernotų šeimą: "Giliausiai įsirėžė į atmintį jausmas, kad Bernotų šeimoje jaučiausi kaip namuose: buvau visų be išimties mylimas. Asta ir Laimutė buvo mano "sesės" - rūpestingos ir dėmesingos. Kadangi filmavimai trukdė mokslams (į filmavimo aikštelę buvau iškviečiamas ir vidury pamokų), pamokas ruošdavau kartu su "sesėmis". Su jomis kartu keliaudavome ir į mokyklą. O ypač buvau lepinamas močiutės - S. Bernotienės mamos.

Su dėde Napaliu (taip N. Bernotą vadinau nuo pirmo susitikimo, kadangi jį puikiai pažinojo mano tėveliai, kurių profesinė veikla prasidėjo būtent Klaipėdos muzikiniame teatre) siejo taip pat nepaaiškinamai artimas ryšys. Į atmintį įsirėžė mūsų abiejų vakariniai pasivaikščiojimai po Klaipėdą ir pomidorų sulčių gėrimas daržovių parduotuvėse.

Pirmą kartą savo gyvenime Bernotų namuose ragavau konservuotus ananasus. Jų skardinės etiketę, įsidėjęs į sąsiuvinį, ilgai nešiojausi su savimi... Po pietų kiekvienam būdavo iškilmingai padalinamos riekelės ananasų. Kartais man tekdavo ir papildoma porcija - ją paslapčia parūpindavo dėdė Napalis.

N. Bernotas turėjo neeilinių piešimo gabumų. Jo kaligrafiška rašysena buvo tobula. Tai, beje, pasakytina ir apie jo laikyseną, kalbėseną bei aprangą - tikras aristokratas. Jo sveikinimo atvirukus saugau iki šiol. Dovanų buvau gavęs ir metalinę saldainių dėžutę, ant kurios peiliuku, o gal ir kokia kita aštria priemone buvo išgraviruotas man skirtas palinkėjimas.

Bernoto - dėdės Napalio - netektį išgyvenau ilgai ir sunkiai. Ne kartą man jis pasivaidendavo kitame žmoguje. Suskubdavau pribėgti, bet atsipeikėjęs baisiai nuliūsdavau, kad apsipažinau.

Gimus "broliukui" Vakariui, labai apsidžiaugiau ir didžiavausi. Didžiuojuos ir dabar, kad turiu šaunų bendravardį. O su teta Sofija palaikėme nuolatinius ryšius. Kiekvieną kartą būdamas Klaipėdoje arba Palangoje aplankydavau. Visad prieš Naujuosius metus pasiskambindavome ir pasidalindavome paskutinėmis naujienomis, o sveikinimo atvirukus stengdavausi parašyti kuo gražesne rašysena", - prisiminimais ne tik iš "Žydrojo horizonto" filmavimo laikų dalijosi muzikos profesorius Laurynas Vakaris Lopas.

"Kadangi filmavimo metu per moksleiviškas vasaros atostogas tėvas mane pasiimdavo į Vilnių, Anykščius ir kitas vietoves, kur sukdavo filmą, labai susidraugavau su Vakariu. Ir, kai šeimoje jau laukėme broliuko ar sesutės, aš iš anksto zyziau: jei būtų broliukas, jį pavadinti Vakariu. Ir tėvai pakluso. Kai gimė broliukas, jis gavo Vakario vardą",- pasakojo Laima Bernotaitė-Šliogerienė. O Vakaris Bernotas, šiandien garsus Lietuvos dizaineris ir pedagogas, dar patikslino: "Aš ir užaugau Vakario Lopo išaugtame vežimėlyje, tokiame panašiame į šarvuotį..."

Deja, tėvo jis nebeprisimena, nes N. Bernotas žuvo avarijoje, kai Vakariui tebuvo vos trys mėnesiai.

Tragedija

"Dabar tegali tik spėlioti, ką ir kaip tėvas dar būtų nuveikęs kinematagrafijoje ir teatre",- apgailestaudama kalbėjo L. Šliogerienė. N. Bernotas su filmavimo grupe dar spėjo sukurti filmą "Kol nevėlu", buvo įsibėgėjęs filmuoti komediją "Kalakutai"...

Kadangi šeima pagausėjo ir Ramiosios g. 8-ojojo namo butuke jau darėsi ankšta, šeimos galva sumanė, kad reikia statytis namą Palangoje. Gal jau jis galvojo ir apie panelėmis tampančias dukras, gal jau buvo pradėjęs svajoti apie anūkus? Kas dabar bežinos, kodėl jis tą namą Palangoje statydintis sumanė. Štai į tas statybas bevažiuojančio 1959 m. pavasarį jo ir patykojo juodoji lemtis.

Visa Klaipėda gedėjo N. Bernoto, nes beveik visas miestas jį pažinojo. Ir mylėjo - už vaidmenis, už filmus, už ištiestą pagalbos ranką, kai to kam nors reikėdavo. Ir tiesiog už jo smagų būdą bei polėkius, kurie "užkabindavo" ne tik teatralus.