Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (174)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (174)

Jonas Aušra buvo kilęs iš Minjotų, priklausiusių Prūsijai, bet besiribojusių su "maskoliškaja Lietuva".

Toji priklausomybė uždėjo tam tikrus ir gyvenimo būdo, ir mąstymo antspaudus, kuriuos ryškiai atspindi Jono Aušros pasamprotavimai, išspausdinti Vydūno leistame laikraštyje "Jaunimas":

"Ir kartą historijos pamokoj buvo kalbama apie "Unsere Vorfahren, die alten Deutschen" (mūsų pirmtakūnus, senuosius vokiečius). Tai tuoj man dingtelėjo: čia turi būti kas netikra. Tik mes šnekame lietuviškai. Nors mano mintys gan vokiškos buvo. Ir pasiryžęs stačiai sakiau mokytojui, kad lietuvių pirmtakūnai turi būti lietuviais. Tam jis pritarė. Iš to tad pasidarė ir kiti mąstymai. Gavome mokinties mokykloj poemą: Muttersprache (Motinos kalba). Ir vėl vargino mane mintis, kad aš kaipo lietuvis negaliu nei manyti, nei skaityti. Parėjęs kartą namon iš mokyklos, radau čia laiškanešį, kurs klausė, ar nenorėtum pasiprašyti laikraščio. Ir vėl man dimt į širdį, kad galėtume naująją lietuvišką ceitungą imti. Taip aš, nors dar būdamas mokiniu, ir padariau. Iš savo grašelių užmokėjau už laikraštį ir jį skaičiau visu atsidėjimu (...).

Jono Aušros gyvenimas nebuvo rožėmis klotas ne vien dėl lietuvybės propagavimo, bet ir asmeniniame gyvenime: padovanojusi sūnų, tėvo garbei taip pat Jonu krikštytą, pirmoji Aušros žmona, pakirsta ano amžiaus pradžios rykštės - džiovos, paliko šį pasaulį. Tad Jonukas augo jau naujai tėvo susuktame šeimyniniame lizde.

Lietuvių kalba grįžo į mūsų namus, ir dingo priešgyniavimas. Tuo tarpu pasiryžau ir kaimynuose stiprinti lietuvių dvasią. Renkant lietuviams parašų peticijonui dėl lietuvių kalbos apgynimo, pasisekė 355 prie pasirašymo priskatinti. Vėliau vienas mano didžiausių rūpesnių buvo tas, Žmonėms išrodyti, kad lietuvių dvasia gyva yra ir kad lietuvis gimdamas gavo kaip savo dalį tan pareigą lietuvių dvasią kaip galėdamas stiprinti. Vyruku pastodamas vis daugiau viešai pasirodžiau lietuviu. Labai pajaučiau, kaip yra peiktina, kad tūli lietuviai kaip zuikiai duoda į kojas, kuomet tik reikia pasirodyti lietuviais, arba visiems lietuvių peikėjams pritaria. Už tai berods mane "lietuviu" ir pravardžiojo."

Kai Jonas Aušra rašė tuos pamąstymus, jam buvo 22-eji. Vydūnas laikraštyje juos spausdino su tokiu prierašu: "Pasidžiaugėme šitą raštelį šišon padėt galėdami. Jis, rodos, bus tūliems naudingas pasiskaityti."

Taigi Minjotų Jonukas labai anksti lietuvybės idėjomis buvo užsidegęs. Tuo labiau, kad tą skatino ir aplinka.


Vydūno akių nežemiška šviesa

Astrida Petraitytė knygoje "Minjotų Donkichotas" tą aplinką štai kaip aprašo:

"Dar vaikystėj Jonuko ausis - o dar labiau širdį! - pasiekė gandas apie ant Rambyno kalno švenčiamas Joninių šventes, ak, grynai lietuviškas, čia iš viso kraštelio, Prūsų, kartais ir Mažąja Lietuva vadinamo, susiėjęs jaunimas pagal senovinius papročius aukure šventąją ugnelę kūrena, įsiklauso į bitėniškio, per savo "drukorystės" užsidegimą ūkišką naudą apleidusio aktyvaus birutiečio Martyno Jankaus karštą žodį, kartu su tilžiškiais giedotojais, visu būriu atplaukusiais, senolių dainas traukia, o šių dirigentas Storosta, Vydūnu besivadinąs, dar uždega susirinkusiuosius pakiliomis prakalbomis apie prigimto lietuviškumo branginimą...

Tad Jonukas Aušra ir pasisakė Mamytei Joninėms žadąs į Bitėnus nukeliauti, lietuviškos šventės, gi jo varduvėms skirtos pasižiūrėti, o sykiu su Jankum pakalbėti - gal galįs spaustuvėj amato pasimokinti...(...)

Jonukas liko pakerėtas - ir lietuvybės idėja įelektrintos atmosferos, žmonių sambūrio, vienijamo kažkokios pakilios dvasios - kurios negalėjai pajusti ne tik turguose, jomarkuose, bet ir bažnyčioje,- ir dainų melodijų, gi lietuviškų!, ir ryžtingos, kiek stačiokiškos Martyno Jankaus kalbos, o ypač - romantiškai pakilios Vydūno asmenybės...

Tad Giedotojų dainelėms nuskambėjus, atokvėpio valandėlei stojus - kas vaikščiojo, kas prisėdo lauknešėliais pasistiprinti - minjotiškis vyrukas prišoko prie choristų vadovo, gal kiek ir buvo nedrąsu, bet juk į jį žvelgė įdėmios, meilios ir tarsi nežemiška išmintimi švytinčios akys, tad užsikirsdamas pasakė, kad jis labai branginąs lietuviškas dainas, tik neturįs progų anų padainuoti, gal pons Storosta leistų jam įsijungti į Giedotojų gretas, bent kartą per savaitę tikrai išgalėtų į repeticijas atkakti... O sulaukęs džiugaus pritarimo bei paskatinimo, Jonukas pasijuto sparnų nuo žemės kilstelėtas... Tada jau ieškojo minioje Jankaus, taip tas užsidegęs kažką aiškino būreliui žalio jaunimėlio, sulaukęs pauzelės, čiupo garbųjį vyrą už alkūnės, prašės minutikę išklausomas. Ir kai juodu nuėjo į šalį, Jonas Aušra pasisakė norįs spaustuvininko amato mokytis, anam didžiai knygas skaityti mėgstąs...

Gal ir neilgai truko mokslai, kartu talkininkavimas Jankaus bitėniškėje spaustuvėje, gal Jonui per aštrus pasirodė būsimojo Patriarcho būdas, kaip ten bebuvę - spaustuvininku jis netapo. Užtat Tilžės giedotojų draugija įgijo aktyvų, tautiškai angažuotą dalyvį, jos vadovas Vydūnas - ne tik gerbėją, bet ir ištikimą bendražygį, telkiant ir struktūruojant tautinį judėjimą: nukakęs į choro repeticijas Tilžėn, Jonas Aušra pažino ne vieną jau tuomet besireiškiantį ar kiek vėliau iškilsiantį lietuvininkų veikėją: Enzį Jagomastą, Joną Kiošį, Erdmoną Simonaitį, Endrių Borchertą, seseris Zauniūtes ir dar gražų būrelį jaunų žmonių."

Na, o kuo vis dėlto Jonas Aušra tapo ir kokie vėjai jį atpūtė į Klaipėdą - kitą pirmadienį.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" svetainėje www.ve.lt  "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti viršutiniame meniu paspaudę direktoriją "Klaipėda" ir subdirektoriją -"Klaipėdos akvarelės".

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder