Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (180)

Sumaišties laikas

Prieš pat 1939 m. Kalėdas Mėtai Aušrienei reikėjo nusigauti į Klaipėdą. Lietuvos konsulate privalėjo atsiimti dokumentą, patvirtinantį jos, dabar jau svetimos Reiche, statusą. Bent dvejiems metams - iki 1941 m. gruodžio 20 d. - galiojantį ji gavo užsienio pasą. Ir su juo ji galinti važinėti po visą platųjį pasaulį. Tik kažin, ar šis dokumentas leis aplankyti Klaipėdoje paliktus namus?

Regis, Aušrų šeima pradėjo apsiprasti: vaikai lankė mokyklą, Jonas Aušra viršininkavo Žemaičių Naumiesčio muitinėje - vis arčiau Minjotų. Į juos, pasibaigus mokslo metams, susisodinęs visus vaikus į vežimą, ir pardardėjo Žemaičių Naumiesčio muitinės viršininkas. Vokietijos teritorijoje su šeima būnant, J. Aušrą ir užklupo žinia - Lietuvoje jau sovietinė valdžia kuriasi. Nuo šiol šeimos galva - svetimas tiek Vokietijos intendantams, tiek sovietų vietininkams. Bet J. Aušra, kaip ir 1939 m. kovą Klaipėdoje, ryžtingai apsisprendė - reikia grįžti į Žemaičių Naumiestį muitinės perduoti. O kaip vėliau bus, tebūnie. Rudeniop vaikai vėl pradėjo lankyti kaimo mokyklėlę. Bet kitus mokinukus jie buvo žymiai pranokę. Tad labai viliojantis atrodė pusbrolio kvietimas atvažiuoti į Berlyną mokslų tęsti. Netgi buvo nutarta, kad į ten važiuosiančios dukrelės - Rūta su Ievute. Jos ir planus kūrė, kaip pasipuoš, ką pasiimti privalės. Bet vėliau šeimoje persigalvota - toks sumaištingas laikas, geriau jau krūvoje laikytis.

Nepageidaujami

Bet kokia toji "krūva"... Šeimos galva nuo saviškių "rubežimi" atkirstas. Atėjus 1941-iesiems J. Aušra rimtai pasiligojo. Kai temperatūra kiek atslūgo, nuomojamo buto Žemaičių Naumiestyje šeimininkė pranešė, kad buvo atėję "enkavėdistai" ieškoti. Bet išvydę lovoje klejojantį J. Aušrą, kiek pasikuždėję, išėjo. Taigi suvokė, kas jam gresia. Reikėjo ką nors daryti. Bet ką? Dar prieš ligą buvo girdėjęs, kad vokiečių ir rusų buvę sutarta dėl ne tik Vokietijos piliečių, bet ir Lietuvos vokiečių repatrijavimo. O pastariesiems priskirtini ir liuteronų tikėjimą išpažįstantys. Sužinojęs, kur tie "vokiečiai" registruojami, Aušra ten ir nukako. Nes kito pasirinkimo nebuvo - tik bėgti nuo brutalios sovietų demonstruojamos jėgos inteligentijos, ūkininkų atžvilgiu. Ir visai netrukus jis jau repatrijantų stovykloje Meklenburge. Čia Aušra atgavo ir savąjį - muitininko - statusą. Bet priimti Vokietijos pilietybę užkietėjęs lietuvininkas kategoriškai atsisakė - jis tik pasiprašęs prieglobsčio, tik nuo gresiančių pavojų čia atsikraustęs...

Traukiantis į Vakarus, kaip ir daugeliui pabėgėlių, Aušroms teko išbandyti ir Aistmarių ledo tvirtumą...

1942-aisiais, nepaisant vykstančio karo, J. Aušra jautėsi atgavęs pasitikėjimą savimi. Bet viską sujaukė gautas pranešimas nešdintis iš Reicho. Nepriėmęs Vokietijos pilietybės, lietuvininkas buvo tiesiog ištremtas iš jos. Važiuodamas Rytų kryptimi, J. Aušra nepraleido progos užsukti į tikrai savo kampelį - Minjotus. Priglaudė prie krūtinės žmoną, vaikus. Pasitarė, ką gi toliau daryti. Mėta pritarė jo apsisprendimui važiuoti į Tauragę. Pati ji turėjo antspaudą pase, kad dar pusmetį bus pakenčiama Reicho pakraštyje... Tauragėje sužinojo, kad į nacių konclagerį išgabentas bendražygis Erdmonas Simonaitis, kai kurie vaikų mokytojai. O jis dar štai laisvas ir netgi kartais gauna leidimą aplankyti šeimą Minjotuose.

Betgi žiemos viduryje - perkūnas iš giedro dangaus. Astrida Petraitytė knygoje "Minjotų Donkichotas" štai taip tą perkūno trenksmą aprašo: "Jau besiartinant Kalėdoms, Aušrai darbe stropiai besisukant, staiga išdygsta prieš jį sūnus Algirdas išgąstingom akim stebeilydamas, bet stengdamasis rodytis ramus: "Papa, mes čia, atvažiavom traukiniu, mama su vaikais stoty liko laukt. Mes iš ūkio išvaryti." Kur dėti gausią šeimyną, kai pats tik vieną kambariuką įstengia nuomotis? O Aušrienė dar parodė Lietuvos valstybės pasą, kuriuo taip didžiavosi, o jame antspaudas "Aufenthalterlaubnis", kuris reiškė, jog neturi teisės gyventi nei Klaipėdos krašte, nei Vokietijos gilumoje. Kai bent kiek iš ūkio atsivežtus rakandėlius į sandėliuką sudėjo, maisto puodynėles išrikiavo, aprimo, pradėjo svarstyti, ką gi toliau daryti? Nusprendė, kad vyresnieji vaikai turės eiti dirbti, na, o mažesnieji - Ievutė ir Alvinukas - lankys mokyklą. Aušros, praradę ūkį, jautėsi kaktomuša atsitrenkę į skurdą ir vargus. Juo labiau karo akivaizdoje."

Skausmingas pasitraukimas

O fronto linija pradėjo ristis atgal, Vakarų kryptimi. Atbudo viltis atgauti savo namus. Su pirmaisiais pabėgėliais Aušros vėl grįžo į savo ūkelį. Bet neilgai džiaugėsi: pagal vokiškos karo mašinos instrukcijas jie nori nenori privalėjo įsilieti į besitraukiančiųjų srautus. Kito pasirinkimo nebuvo.

Beje, kai praėjusį pirmadienį "Akvarelėje" buvo išspausdinta Tauragės muitininkų nuotrauka, joje savo tėvą Miką Šimkų, taip pat muitininką, atpažino Klaipėdos universiteto Režisūros katedros docentas Gediminas Šimkus. Muitininku dirbo ir jo tėvo pusbrolis Jurgis Murinas. Vien todėl, kad šis dėvėjo muitininko uniformą, 1944 m. Kvėdarnoje buvo sovietinių kareivių nušautas...

Taigi ne vien dėl tokių priežasčių, bet ir daugelio kitų reikėjo apsispręsti bėgti. Jonui Aušrai pavyko pranešti Mielkiemio malūno savininkui, savo mamos pusbroliui, kad su šeimyna žada atkakti anapus Nemuno. Čia surado prieglobstį. Bet ir link Užnemunės jau artėjo karo gaudesys. Ir vėl teko pakuotis, kinkyti arklius ir slinkti į Vakarus. "Nusėdo" Gilijos kaime. Bet vėlgi tik trumpam. Vėliau - nuo bombų sprogimų vaiduokliu spėjusiame tapti Karaliaučiuje Aušros suko galvas, kur bėgti toliau?

Ką pasirinko Aušros ir kaip jiems klostėsi, taip pat apie sugrįžimą į Klaipėdą - jau kitą pirmadienį.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" svetainėje www.ve.lt  "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti viršutiniame meniu paspaudę direktoriją "Klaipėda" ir subdirektoriją -"Klaipėdos akvarelės".