Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (195)
Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (195)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės K. Donelaičio g. 4-ajame name, kuriame šiandien karaliauja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai ir profesūra. Šiemet šiam pastatui sukaks 100 metų.

Apie Mokytojų seminarijoje ant jos uždėtą "kryžių" Janina Miklovaitė, dabartinė Juškevičienė, sužinojo tik per vieną iškilmingą seminaristų susirinkimą.

"Nepaprasto šviesumo seminarijos direktorius Aleksandras Racevičius, kuris mums ir tėvą dažnai atstodavo, viešai tuomet prisipažino, kaip galima suklysti ir apsirikti. Ir maždaug taip nupasakojo savo nusiteikimą: "Kai atvažiavo toks jaunuolis iš Kretingos, man atrodė, kad saulė nušvito - štai, bus geras pedagogas. O pamatęs Miklovaitę pagalvojau, na, ko ji į pedagogus pasuko? Kažkokia migla... O kaip viskas apsivertė? Dabar toji "migla" seminarijos pažiba, o tas jaunuolis, deja, visai nusigyveno. Tad reikia atsargiems būti su išankstiniais vertinimais." Taip kalbėjo mūsų seminarijos direktorius. Tai buvo tarsi medus mano sielai. Pirmąjį pusmetį seminarijoje jaučiausi nekaip - Salantuose liko mano bičiuliai, Kartenoje - mano artimieji. Čia buvo nejauku ir vieniša. Žodžiu, pusmečio prireikė adaptuotis. O jau tuomet - ir "artistė", ir šokėja, ir dainininkė, ir sportininkė, na, ir kaligrafė - Dievas apdovanojo gražiu raštu. Tai kur jau prireikdavo - Janina, tu", - pasakojo J. Juškevičienė.

Būsimųjų pedagogų teatras

Vos suvažiavę iš įvairių Žemaitijos miestų, miestelių ir kaimų seminarijos studentai buvo raginami burtis į įvairius saviveiklos būrelius. Janina užsirašė visur, kur tik manė tiksianti. Tarp būrelių buvo ir teatras, kuriam "dirigavo" vėliau ilgametis Klaipėdos dramos teatro direktorius Balys Juškevičius. Jis su būsimaisiais pedagogais užsimojo statyti "Jaunąją gvardiją". Kokio tarpukario Lietuvos dramaturgo pjesės niekas nebūtų leidęs statyti. Bet "Jaunoji gvardija" buvo surežisuota taip, kad kai seminarijos studentai išvažiavo gastrolių į Vilnių, sostinės ideologai bemat suvokė, - spektaklyje kalbama visai ne apie sovietų partizanus, o apie lietuviškus miško brolius... Spektaklis bemat buvo "nuimtas".

Tačiau per keliolika parodytų spektaklių režisieriui B. Juškevičiui jau buvo širdin giliai įsmigusi blondinė Janina nuo Kartenos.

"Mano vaidmuo pjesėje buvo labai nedidelis. Aš teturėjau pasakyti vieną frazę "Vasią suėmė". Ir viskas. Kol patikėjo man tą dviejų žodžių sakinį ištarti, vaidmenį atlikdavo kita panelė - graži tokia, visų numylėtinė. Nebepamenu, gal ji susirgo ar ką, kad tas vaidmuo buvo paskirtas man. Ir kai aš tą frazę spektaklyje ištariau, viskas, Balys manęs iš vaidmens nebepaleido. Ir vis kartodavo - kaip aš tą meistriškai suvaidinu. O paskui, kai mes jau ir susituokėme, Balys nuolat prisipažindavo bičiuliams, kolegoms: "Mane pakerėti Janinai pakako ištarti du žodžius: "Vasią suėmė", - šiandien mėgsta pasišaipyti J. Juškevičienė.

Patriotizmo apraiškos

Mokytojų seminarijos vadovas A. Racevičius, nors ir būdamas vadovas, niekaip negalėjo susitaikyti su reikalavimais skiepyti sovietinę ideologiją.

"Kai kokiuose iškilminguose susirinkimuose mūsų choras užtraukdavo finalinę dainą "Pušies šakelė glaudžiasi į širdį taip giliai, toje žalioj šakelėje - Tarybų Lietuva", direktorius tiesiog demonstratyviai atsistodavo ir išeidavo iš salės", - sakė Janina.

Paklausta, kaip 1947-48 metais jis nebijodavo parodyti savo nusistatymų, ji patikino: "Kad mes daug ko nebijodavome. Iš Vilniaus priiminėti egzaminų turėjo atvažiuoti kažkoks atstovas iš Švietimo ministerijos. Tai mes jo sutikti ėjome su tautiniais drabužiais. Jais dabindavomės per asmenines šventes ir net tuokdavomės tautiniais drabužiais apsirėdę. Ir mums tai nebuvo šiaip aprėdas. Mums tie drabužiai buvo šventi, nes juk buvome suformuoti tarpukario Lietuvoje. Ir buvo labai sunku susitaikyti su visai kitomis skiepijamomis vertybėmis".

Apie seminarijos jaunimo nuostatas buvo galima spręsti ir iš to, kad, tarkim, iš 31 jaunuolio Janinos kurse tik du tebuvo komjaunuoliai...

Kodėl dingdavo Petras?

Paklausta, ar mokslo, būrelių bičiulius tampydavo NKVD, Janina nelabai prisiminė, kad kas būtų tardomas: "Antra vertus, juk niekas ir nesigirdavo buvęs "svečiuose" pas enkavedistus. Ir iš kur man žinoti, jeigu kuris moksladraugis gal smurtu, gal pyragu buvo priviliotas bendradarbiauti su šita baisia prievartos mašina".

"Mes nuolat dainuodavome", - sakė J. Juškevičienė. Ne išimtis buvo ir Mokytojų seminarijos bendrabutis, kuris buvo tame pačiame pastate K. Donelaičio g. 4.

Ir tuo pačiu ji prisiminė kurso draugą Petrą Dirgėlą, kuris uoliai lankydavo paskaitas ir staiga dingdavo. Ir niekas nežinodavo,- kodėl ir kur.

"Mūsų kursas buvo pirmoji pokarinės seminarijos laida. Gal todėl mes taip ir likome labai vieningi. Ir kas penkeri metai suvažiuojam susitikti. Tik mūsų iš trisdešimt vieno vis mažiau ir mažiau... Kol dar pajėgiame, važiuojame kurso draugų sveikinti su jubiliejais. Tai štai, kai sveikinome Petrą Dirgėlą aštuoniasdešimtmečio proga, tik tuomet jis prisipažino, kur dingdavo iš seminarijos suolo - turėdavo reikalų su partizanais, atlikdavo įvairias užduotis, parūpindavo maisto. Ačiū Dievui, laikydamas liežuvį už dantų, neįkliuvo", - pasidžiaugė Janina.

Ji paminėjo ir kitus kurso draugus - Aldoną Kazlauskaitę-Balsevičienę, garsią Juokrantės pedagogę ir šios gyvenvietės ilgametę seniūnę, šiltai prisiminė kurso bičiulį Stasį Kuprį, kuris kone visą kursą gelbėdavo, kai reikėdavo matematikos įskaitas ar egzaminus laikyti. Bet visų juk nesuminėsi. Kiekvienas moksladraugis turėjo savus pranašumus, o mokytojaudami juos diegė jaunosioms kartoms. Baigę Mokytojų seminariją, daugelis, tarp jų ir J. Juškevičienė, mokslus tęsė Mokytojų institute.

Anonsas

Na, o kitą savaitę toliau gilinsimės į pedagogų kalvės subtilybes, kalbindami Mokytojų instituto I laidos absolventą, daugiametį Mokytojų seminarijos, o vėliau - Pedagoginės mokyklos dėstytoją Vytautą Pridotką.

Sidebar placeholder