Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (233)

Palangoje gimęs Antanas Neimontas buvo tvirtų įsitikinimų lietuvis. Atrodo, kad jis laisvę brangino labiau nei gyvybę. Kad netarnautų sovietinėje kariuomenėje, jis iššoko iš traukinio. Vyrui liko vienas kelias - slapstytis miškuose. Dabar jau niekas nebepasakys, kur ir su kokiais partizanais dėjosi ar pats vienas nesėkmingai bandė įveikti badą, šaltį ir darganas. A. Neimontas susirgo anuomet nepagydoma džiova ir pasimirė.

ATSISVEIKINIMAS. Marija Neimontienė kitoje šios nuotraukos pusėje užrašė "Paskutinis atsisveikinimas su vokiečiais. 1960.02.18." Vokiečių šeimos į Vokietiją iš Dujų fabriko komplekso pastatų kraustėsi ne urmu, o palaipsniui. Šioje nuotraukoje iš kairės: Juozapas Serapinas, Zofija Serapinienė, Vitalija Serapinaitė, Valteris, Ingrida, Margarita Lukošiai, Marija Neimontienė ir Liucija Neimontaitė.

Likusiai vienai su dukrele Liucija ant rankų Marijai Neimontienei nieko kito neliko, kaip į gyvenimą kabintis savarankiškai. Kadangi buvo įvaldžiusi siuvėjos amatą, tai darbo visuomet turėdavo, tačiau neišmanydama kur glaustis, 1947 m. atvažiavo pas seserį Zofiją į Klaipėdą, į Liepų g. 47B namą.

Serapinai augino savo dukrelę Vitaliją. Bėgdama į Vokietiją su karo metu pamiltu vokiečiu dar viena sesuo - Genovaitė - jiems buvo palikusi sūnelį Antaną. Tad ir Liuciją ši šeima priėmė kaip savo dukterį.

Siuvėjiškos gudrybės

M. Neimontienė, turėdama auksines siuvėjos rankas, dažnai bėgdavo į turgų, kur už kelis rublius pirkdavo parduodamus gerokai padėvėtus kailinius. Paskui juos persiūdavo taip, kad perkantis net neįtardavo juos padėvėtus buvus.

Jau žymiai vėliau, kai ir iš gretimų namų, ir iš 47B pradėjo į Vokietiją išvažiuoti vokiečių ar jiems save priskiriančiųjų šeimos, Marijai jos atsiųsdavo žurnalų "Burda". Ir M. Neimontienė pradėjo garsėti kaip labai madinga siuvėja.

"Oi, kokių Klaipėdos poniučių pas mus lankydavosi. Ir kaip jos džiaugdavosi, kai mama pasiūdavo joms "ten" madingų drabužių",- pasakojo Liucija Neimontaitė-Gerčienė.

Verslumas

Pokario klaipėdiečiams tikrai nestigo verslumo. Kažkas iš Krymo parsivežė dėžutę, apklijuotą Juodosios jūros kriauklelėmis. Net kelios klaipėdiečių šeimos nusižiūrėjo ją ir panašias dėžutes, apklijuotas Baltijos jūros kriauklelėmis, parduodavo turguje. Pajutus didį mados šauksmą metalo vainikams, atsirado meistrų, štampuojančių lapus bei žiedus. Ir jau visos kapinės, papūtus vėjeliui, aidėdavo metalinių lapų krebždesiu.

VESTUVĖS. Štai tokios būdavo pokarinės vestuvių "fotosesijos".

Tačiau taip jau klostėsi, kad sovietinė valdžia įvairiais būdais šį verslumą slopindavo. Atitinkamos tarnybos bemat susidomėdavo auksarankiais bei jų šeimų pajamomis ir verslus "užraukdavo". Nesugebėjai, pavyzdžiui, įrodyti, kad bandeles ne pardavinėji, o tiesiog vaišini, dalindamas dykai - tūpk belangėn.

Verslumo nestigo ir Dujų fabriko komplekso gyventojams. Pasak ponios Liucijos, čia kažkas net skalbyklą buvo atsidaręs. Bet ji, kaip ir kiti verslai, prasilaikė neilgai.

L. Neimontaitė-Gerčienė pripažino, kad niekada nebadavo. Atvirkščiai - ant Serapinų šeimos stalo visados būdavo mėsos. Ir ne bet kokios, o netgi labai skanios - rūkytos.

"Dėdė Juozapas dirbo vandentiekyje - visai šalia. Tad galėdavo prižiūrėti ir ūkį. Serapinai augino kiaules, buvo rūkyklą susirentę, augino braškes. Tikrai niekada nebuvome alkani, nes rūkytų lašinių ir duonos visada turėdavome", - apie dviejų šeimų bendrą ūkį pasakojo ponia Liucija.

DRAUGĖS. Dujų fabriko komplekso pastatų kieme išaugusios panelės - kiemo draugės - tęsė tradicijas fotografuotis savo namų aplinkoje.

Ji prisiminė ir kaip teta Zofija su karučiais lėkdavo į valgyklą prie stoties - maisto atliekų kiaulėms šerti parsivežti. Kiaules auginti, karves turėti pirmaisiais pokario metais niekas nedraudė. Daugelis šeimų gyvulius augindavo "dėl savęs". Tačiau kas sukontroliuos, jei lašinių paltis ar pieno litrus parduosi kaimynui.

Tačiau ilgainiui ir karvės, ir kiaulės miesto teritorijoje ir net Klaipėdos priemiesčiuose buvo uždraustos. Taip ypač gausios šeimos prarado galimybę auginti sočius ir deramai aprengtus vaikus.

Pramogos

Kaip ir daugelio pokario Klaipėdos vaikų, taip ir augusiųjų Dujų fabriko komplekse prieinamiausios pramogos buvo žaisti kvadratą ar orinuką - tinklinis, tik be tinklo. O ūgtelėję "dujininkai" vakarais ir šokius surengdavo. Panelės būdavo raginamos nušluoti "placių", o vyrai rūpindavosi muzika.

DARŽELIS. Pasak Liucijos Neimontaitės-Gerčienės, prie Liepų g. 47B namo buvo vienintelis gėlių darželis.

Dažniausiai būdavo tenkinamasi Trakių šeimos iš aštuoniakampio pro langą iškišamu patefonu, kurį, atrodo, tik ši šeima ir turėjo. Porelės glausdavosi pagal Romano Marijošiaus atliekamą dainą "Aš tau dėkoju, miela" arba įsilinguodavo valso ritmu pagal "Amūro bangas". Na, o "Mamajokero" - "diskotekos" apogėjus - mokyklose buvo draudžiama "dėl nepadorumo", o čia galėjo aidėti nevaržomai. Čia niekas nedraudė šokti ir pro geležinę uždangą prasprūdusio tvisto. Tad visai nenuostabu, kad į šiuos šokius kapinių pašonėje rinkdavosi ne tik Dujų fabriko komplekso namuose gyvenęs jaunimėlis.

L. Neimontaitė čia gyveno iki 1965-ųjų, kol ištekėjo. Serapinus ir M. Neimontienę iš čia iškraustė apie 1972-uosius, kai pradėjo statyti garsiąją Trilapio g. pirtį.

Anonsas

Kitą pirmadienį pasibelsime į Paulauskų šeimos buto duris. Ji, patyrusi daug negandų ir 1955-1956 m. grįžusi iš Sibiro leido šaknis Klaipėdoje, viename iš Dujų fabriko komplekso sandėliukų, kurį atakavo žiurkės.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.