"Kaip mes draugiškai gyvenome! Prižiūrėjome vieni kitų vaikus, dalijomės ne tik duona, bet ir lašinių bryzeliu, kartu švęsdavome, kartu apraudodavome netektis", - prisiminusi gyvenimą Dujų fabriko komplekso kiemo sandėliuke grįžus iš tremties Sibire 1956 metais sakė Albina Bernotavičiūtė-Paulauskienė. Ji ir josios vyras Benediktas iki šiol dėkingi Nicių šeimai, kuri tremtinius ne tik priėmė "ant buto", bet ir priregistravo - kitaip juk niekur dirbti nepriims.
Ilgas kelias per kopas
"Mūsų gyvenimas beveik vienas prie vieno, kaip tame filme "Ilga kelionė per kopas", - sakė Albina, 1949 m. kovą su šeima išbildinta į Krasnojarsko kraštą. 14 parų dundėjo gyvuliniais vagonais. Kažkurią naktį pajuto aitrų "machorkos" (toks nekokybiškas tabakas) kvapą ir spėjo,- gal jau atbildino į vietą? Iš tiesų sargybiniai traukė "machorkos" suktines. Vagonus buvo apstoję ir vietiniai rusai. Jie verkė, kai pamatė, kaip be jokių skrupulų ir ceremonijų iš vagonų mėtoma tremtinių manta. Kol vyko kraustynės, vietiniai pasiūlė - gal ne savo noru atvežti žmonės pageidautų nusimaudyti? Žinoma, pirmiausiai jaunimas, tarp jų ir Albina suskato.
"Ten, Sibire, labai geri žmonės. Jie mūsų ir gailėjo, ir kuo gebėdami padėjo", - tvirtino ji.
O kai jau atėjo kolūkio pirmininkas atvežtųjų rinktis, tai pirmiausiai pakvietė Albinos šeimą, nes pamatė, kad mama atsivežė siuvimo mašiną. "Pirmininkas buvo labai išrankus - kitus išbrokijo. Jautėmės kaip vergai iš "Dėdės Tomo trobelės", - sakė Albina. O paskui jau atrinktuosius gabeno dar už kelių dešimčių kilometrų sunkiai įveikiamo kelio.
"Buvo baugu keltis per upę, kurios ledas jau patižęs. Tiek turėjom baimės niurktelėti į ledinį vandenį. Bet, ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai. Kolūkiečiai mūsų jau laukė su dainomis ir balalaikomis. Bet pirmininkas juos išvaikė, manydamas, kad šie norį apvogti tremtinius. Bet jie tikrai tokių kėslų neturėjo. Tenorėjo ūpą pakelti", - prisiminė Albina.
Ji ir dabar nelabai težino, dėl ko buvo ištremti? Savo namų neturėjo - vokiečiai supleškino.
"Akmenės rajone gyvenom baisiam pragare. Tai vokiečiai ima valdžią, tai rusai. Ir vieni, ir kiti ateidavo prašyti lašinių, tabokos. Kai kažkas iš kaimiečių pamatė rusus mūsų kieme, pranešė vokiečiams. Jie buvo "susemti", o mūsų namus supleškino. Kai stojo sovietų santvarka, tėvą išsiuntė kalėti Molotove, Archangelsko srityje, o seserį išbildino į Magadaną, nes ši gimnazijoje palaikė ryšius su partizanais. Tai gal ir lėmė ir likusios šeimos tremtį į Krasnojarską", - spėja Albina.
Tremties metų nekeikia
Tačiau nei Albina, nei Benediktas Paulauskai tremties metų nekeikia. Juk būtent tame Sibire jiedu susipažino, pamilo vienas kitą.
"Buvo ir romantikos tame Sibire. O kokia graži gamta..." - be kartėlio prisimena tremties metus Albina. Po Stalino mirties Paulauskų šeimai leido grįžti į Lietuvą. Ir jie į tėvynę parkako 1955 m. O Albina su šeima dar liko Sibire karvių melžti. Benediktas Lietuvoje ėmėsi pačių įvairiausių darbų, kad tik greičiau galėtų nusipirkti bilietą pas Albiną sugrįžti. Ir netrukus grįžo. Bet ilgai negyveno, nes ir Beinoravičių šeimą iš tremties išlaisvino. Taip jaunavedžiai ir grįžo į Klaipėdą. Apsigyveno pas gerus žmones Dujų fabriko pastatų komplekso sandėliukuose.
O štai su dokumentais trukdžių buvo: nesi registruotas, negausi darbo. O registruotis neišeina, nes nėra dokumentų. Užburtas ratas. Kiek Albina nesikreipė į miliciją išduoti bent pažymą, ten reikalauja registracijos. Kažkas Albiną pamokė nueiti į KGB ir pagrasinti, kad nusiskandins, jeigu jai nebus sutvarkyti dokumentai. Taip Paulauskienė ir padarė. Ir labai nustebo, kad grasinimas jai padėjo.
Bandė verbuoti
O kai jau turėjo dokumentus, prisiregistravo, gavo ir darbą - 1-osios miesto pirties (čia šiandien - Sportininkų namai) kasininke. Vyras dirbo "Dangės" kombinate šaltkalviu suvirintoju. Abi darbovietės visai netoli namų. Tai visai būdavo patogu ir dvynukus - Audronę ir Romą - prižiūrėti. Kai iš Dujų fabriko komplekso namų viena po kitos išvažinėjo vokiečių šeimos, Paulauskai persikraustė į geresnį būstą Liepų gatvėje 47.
Albina jau nebepamena, kuriais metais buvo iškviesta į KGB. Kad iš ten buvo kažkas atėjęs ieškoti, jai pranešė bendradarbė. Sakė ten eiti tą pačią dieną, penktadienį arba pirmadienį. Albina tos žinios išsigando. Bet nusprendė į pastatą S. Nėries gatvėje bėgti nedelsdama: "Kas bus, tas, bet geriau jau šiandien sužinosiu negu kankinsiuosi iki pirmadienio".
Pasak Albinos, ją pasitiko itin kultūringas karininkas ir netgi maloniai pradėjo klausinėti apie tremties bičiulius: ar susitinkanti, apie ką kalbasi. Nors viduje tirtėdama, Albina stačiokiškai išrėžė, kad susitinkanti, kad bendraujanti. Bet kad kalbos tesisuka apie vaikus, buitį. Kultūringas ir malonus karininkas suprato ne ant "reikalingo" žmogaus pataikęs...
Liepų g. 47-ajame name Paulauskų šeima tegyveno tik iki 1964 m. Albina puikiai mena tą dieną, kai jiems buvo pranešta, kad gauna butą Taikos prospekte. Atėjęs "Dangės" kombinato viršininkas pirmiausiai pranešė, kad "Chruščiovą nuėmė", o jau paskui ir džiugią naujieną apie butą pasakė. 1964 m. "Dangės" kombinato paskirtame bute Albina ir Benediktas gyvena ir šiandien.
ANONSAS
Kitą pirmadienį bandysime raustis po kitą industrinio paveldo objektą - senąjį Tabako fabriką Bangų g. 7. Prašytume atsiliepti žmones, kurie ką nors žino apie vokiečių belaisvių gyvenimą pasibaigus II pasauliniam karui, spygliuotomis vielomis aptvertoje Tabako fabriko teritorijoje, taip pat fabrike dirbusiuosius, jų palikuonis. Rašyti el. paštu [email protected] arba skambinti tel. 493435.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą