Antrajame Tabako fabriko aukšte buvo gaminamos pačios pigiausios cigaretės - "Prima" ir "Pamir". Trečiajame konvejeriai plukdė "Jūratės" ir "Kąstyčio" cigaretes, na, o ketvirtajame aukšte buvo gaminamos pačios geriausios cigaretės "Regata", "Klaipėda", "BK" (rusiškai "Vysšeje kačetstvo" - liet. "Aukščiausia kokybė - trumpinys, kurias darbininkai buvo praminę "Brežnevo kalbomis"). Dirbti šiame aukšte buvo prestižo reikalas ir todėl, kad geriausios cigaretės brangiausiai kainavo, vadinasi, jų nugvelbus ir "uždarbis" didžiausias.
Vogdavo, bet saikingai
1964 metais į Tabako fabriką dirbti atėjo pilnametystės sulaukęs Vladas Šlušnys. Buvo priimtas mokiniu. Ir šiandien Vladas su dėkingumu prisimena šviesaus atminimo įrengimų derintoją Praną Laurinaitį. Tai jis suteikė pirmąsias žinias, kaip su tais mechanizmais elgtis.
"Kai tuomet pradėjau dirbti, masiškai vagystės dar nebuvo įsikerojusios. Vogdavo, bet saikingai. Na, o komunistai tada dar buvo sąžiningi. Gal trisdešimt jų išvis nevogdavo", - pasakojo V. Šlušnys.
Vaikinas jaunas, nori į restoraną panas nusivesti. O iš mokinio algos - jokių šansų. Na, vyresniųjų pavyzdžiu ir Vladas sugalvojo pasekti.
"Dirbau su "Prima" gaminančiomis mašinomis. Kiek noriu, tiek ir pasidarau cigarečių išsinešti. "Prima" pakeliai buvo pakuojami į fanerines dėžes. Nutaikęs progą perkėliau per tvorą į Jono kalnelio tvenkinio pusę. O ten valtelė laukia. Na, ir iki gelbėjimo stoties prie Pilies tilto. Tada jis dar medinis buvo. Liko tik klientams kioskuose išdalinti", - vagystės "mechanizmo" neslėpė V. Šlušnys, tuokart uždirbęs 100 rublių, kai jo, mokinio, alga tebuvo gal 60...
Bet jau daug skriaudų gyvenime patyręs jaunuolis ilgai Tabako fabrike neužsibuvo. "Išvarė" į Kazachstaną ilgesnio rublio, beje, ir sovietinių ideologų propaguojamos romantikos ieškoti. O kai po kokių dešimties klajonių ir ieškojimo metų vėl grįžo į Tabako fabriką, apstulbo, kad jau vogė visi ir kur kas stambesniais mastais, nei jis kadaise restoranui "užsidirbo"...
"Nežinybinė" apsauga
Tiek Tabako, tiek kituose fabrikuose ir kombinatuose, iš kurių buvo galima ką nors išnešti, t. y. nugvelbti, buvo net kelios apsaugos rūšys. Elementariausi sargai kontroliniuose praėjimo punktuose priklausė vadinamajai nežinybinei apsaugai. Tačiau tų sargų niekas nepaisė, nes su jais dauguma sugebėdavo susitarti dalindamiesi grobiu, t. y. cigaretėmis, kurias galėjai keisti kad ir į mėsą su tokiais pat vagimis iš mėsos kombinato arba tiesiog atsipirkti rubliu kitu. O kartais Tabako fabrike apsilankydavo visiškai pašalinių žmonių iš miesto.
"Jie tiesiog perlipdavo tvorą ir ateidavo į cechus pasiimti cigarečių. Kadangi kai kurie pamojuodavo ir peiliais, nežinybinės apsaugos sargai išsislapstydavo kuris kur. Juk tais sargais dažniausiai dirbdavo jau pagyvenę vyrai ir moterys, kurie neturėjo nei jėgų grumtis, nei bent kokių gynybos priemonių", - pasakojo Vladas.
"Obecheesnikai"
Kur kas rimtesni kontrolieriai buvo Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyriaus (OBCHSS) tarnautojai. Jo darbuotojai bet kuriuo metu galėjo užgriūti ir pulti tikrinti spinteles, ventiliacines angas, dar retus, bet darbuotojų automobilius, stovinčius kieme, ir panašiai. Oi, kiek sąskaitų su tais "obecheesnikais" Vladas turėjo... Ypač su tokiu leitenantu, o vėliau ir majoru.
"Aš visą gyvenimą su jais kovojau man prieinamais būdais. Nes šlykštu būdavo, kad draugiškajame teisme (sovietinis visuomeninis darinys morališkai pasmerkti kuo nors prasikaltusius. - Red. past.), kurio pirmininku vienu metu buvau išrinktas, privalėjau smerkti žmones, kuriuos sučiupo išsinešančius kelis pakelius cigarečių. O tie "obecheesnikai", atėję neva tikrinti vagišių, blokais cigaretes tempdavo", - ir šiandien vis dar neabejingas tokiai "tvarkai" pasakoja V. Šlušnys.
Kartą tą leitenantą Vladas pastebėjo įslenkant į cecho viršininko kabinetą. Puikiai suprato ko. Už kiek laiko iš viršininko kabineto išeinančiam Vladas ties cecho durimis užstatė koją ir prisakė atidaryti "diplomatą".
"Raitėsi kaip ungurys. Bet viso cecho žmonės stebi sceną... Teko atidaryti lagaminėlį. O jame - du blokai cigarečių. Išraudo kaip batvinis. O aš nepraleidau progos papamokslauti - kad žmones ūdo dėl kelių pakelių, o pats nemokėdamas nori rūkyti. Ir taip toliau", - juokėsi V. Šlušnys.
Žinoma, tos patirtos gėdos leitenantas neužmiršo. Po pamainos iš darbo einančiam įrenginių derintojui kieme leitenantas šūktelėjo: "Stok, Vladai." Ir griebia už rankovės. "O aš ką tik buvau nusipirkęs geros medžiagos lietpaltį. Tai taip griebė, kad įplėšė. Įsiutau labiausiai. Nuvilko mane į būdelę tikrinti. Nieko nerado. Ėjom ir į rūbinę - tikrinti mano spintelės. Joje irgi nieko neaptiko. Nepavyko atkeršyti", - kikeno Vladas.
Jam pavyko su leitenantu sąskaitas suvesti dar sykį: pajuto, kad "obecheesnikas" neblaivus, ir tai buvo pretekstas paskambinti jo vadovams. Atvykusiems parodė suplėšytą lietpaltį. Bet, matyt, leitenantui vadovybė buvo atlaidi, ir jis toliau saugojo "tabakerką" kaip savo akį. Bet būdavo ir "atskrendančių" pareigūnų. Pritrūksta cigarečių, varo į tabakinę, užsigeidžia alaus - į bravorą, stinga užkandos - pas mėsininkus. Ne gyvenimas, o pasaka. Taigi vieną naktį, po pamainos, Vladas laukia porininko, kad parvežtų namo savo moskvičiuku. Prie jo prišoka "skraidūnai" "obecheesnikai" ir liepia atidaryti bagažinę. Beje, neblaivūs. Vladui vėl koziris - iškvietė milicijos budinčius. Bet, kol jie atvažiavo, "obecheesnikai" jau dingo.
Šiaip ar taip, vienokiu ar kitokiu būdu tarp saugos tarnybų ir Tabako fabriko dirbančiųjų buvo užsimezgę prekiniai piniginiai santykiai. Kartais grįsti ir draugyste, o retsykiais - ir gilia bei neslepiama neapykanta.
Anonsas
Apie tai, kokiomis aplinkybėmis gimė cigarečių rūšis "Lietuva bus laisva, Lietuva bus nepriklausoma", kur ir kam jos buvo platinamos, apie gamybos tobulinimą ir pirmuosius kompanijos "Philip Morris" žingsnius Klaipėdoje - kitose "Akvarelėse".
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą