Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (240)

2012-04-23 00:01

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės po dabar rekonstruojamą Bangų gatvės 7-ąjį namą, kuriame beveik šimtmetį veikė Tabako fabrikas.

Lietuvoje pradėjus pūsti laisvės nuojautos vėjams, keitėsi atmosfera ir šiame fabrike.

Laisvės apraiškos

Įsilingavus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui ir jo bangoms atsiritusioms iki Klaipėdos, Tabako fabrike, kaip ir daugelyje Klaipėdos įmonių, įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupė. Realių aktyvistų čia nebuvo daug. Tačiau kone kiekvienas, nelabai paisydamas bendros Sąjūdžio "linijos", darė tai, ką liepė širdis.

Jau pasakojame, kaip 1989 m. čia atsirado cigarečių "rūšis" "Už Sąjūdį, už Lietuvą", raginusi balsuoti už Sąjūdžio remiamus kandidatus į SSRS Aukščiausiąją tarybą Zitą Šličytę ir Vytautą Kudarauską. O bręstant 1991 m. sausio įvykių kulminacijai fabriko mechanizmų reguliuotojas Vladas Šlušnys, jau spėjęs įstoti į savanorius, rengėsi budėti prie Lietuvos televizijos bokšto Vilniuje. Į sostinę jis ketino vykti ne tuščiomis rankomis - rašomąja mašinėle tarškinusios sekretorės paprašė, kad ši atspausdintų kelis šimtus etikečių "Lietuva bus laisva, Lietuva bus nepriklausoma". Jas gavęs darbo bičiulių pritarimą pradėjo klijuoti ant cigarečių pakelių.

Šią "saviveiklą" pastebėjusi laboratorijos viršininkė tiesiu taikymu nuskuodė pas fabriko direktorių. Po pusvalandžio V. Šlušnys jau ėjo pas fabriko vadovą "ant kilimo" ir turėjo prisipažinti, ką ten, ceche "meistravoja".

"Žinai, ką darai", - toks tebuvo direktoriaus "moralas".

Ir Vladas išdardėjo į Vilnių, vežinas tais cigarečių pakeliais.

Pagal Klaipėdos apskrities savanorių vado nurodymus V. Šlušnys turėjo budėti prie televizijos bokšto. Buvo spėjama, kad sovietų armijos pajėgos jį turėtų pradėti pulti arba sausio 11-ąją, arba sausio 12-osios naktį. Dvi naktis prabudėjęs prie bokšto, V. Šlušnys "persidislokavo" prie tuomet visos Lietuvos širdimi tapusio parlamento. Budėdamas ir prie bokšto, ir prie parlamento, gynėjams jis dalino minėtuosius cigarečių pakelius.

"Turbūt daugiausiai pakelių išdalinau milicininkams", - sakė V. Šlušnys.

Žinia, tarp milicininkų buvo labai daug tokių, kurie į Sąjūdį "metėsi" visa širdimi, nepaisydami vis dar dvejojančių viršininkų moralų dėl apsisprendimo, kurioje barikadų pusėje užimti pozicijas.

"Žinoma, ir gynėjai, ir milicininkai dėkojo už tokias nemokamas dovanas iš Klaipėdos", - prisiminė Vladas.

Deja, jis atminimui nepasiliko nė vieno tokio pakelio.

Išprašyta politvalandėlė

Vyresnieji klaipėdiečiai puikiai pamena įmonėse bei organizacijose sovietmečiu rengtas politvalandėles, kai būdavo "studijuojami" Leonido Brežnevo raštai "Atgimimas", "Plėšiniai", "Mažoji žemė". Tos politvalandėlės buvo visiems be išimties privalomos politinio švietimo programų studijos.

Žinoma, tokios nekenčiamos politvalandėlės vykdavo ir Tabako fabrike. Tačiau, kai V. Šlušnys su kitais vyrais po 1991 m. sausio įvykių Vilniuje grįžo į Tabako fabriką, patys darbininkai prašė politvalandėlės - kas ir kaip ten, Lietuvos širdyje?

"Ką matėme, ką jautėme, tą ir pasakojome", - sakė V. Šlušnys.

Anonsas

Kitą pirmadienį skaitykite apie tai, kaip Tabako fabriko darbininkams atsivėrė galimybės kelti kvalifikaciją užsienio fabrikuose, kaip keitėsi darbo sąlygos, kai kompanija "Philip Moris" Klaipėdoje pradėjo žengti pirmuosius žingsnius.

PADĖKA. Tapęs savanoriu, V. Šlušnys buvo aktyvus ir 1991-ųjų pučo dienomis. Jam atslūgus, Vladui buvo įteiktas padėkos raštas, pasirašytas tuometinės miesto tarybos pirmininko Vytauto Čepo ir Klaipėdos mero Povilo Vasiliausko.

Vlado ŠLUŠNIO archyvo nuotr.