Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (318)

Kaip ir kiti Rumpiškės gatvės 4-ojo namo gyventojai, Lekstučių šeima negalėjo likti Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybų nuošalyje.

Statė pagrandukas

Pokario Klaipėdoje kalėdiniu laikotarpiu šeimas būtinai aplankydavo kunigai. Kai dar tik buvo ruošiamasi bažnyčios statybai, kalėdojimo laikotarpį dvasininkai išnaudodavo, kaip dabar sakytume, ir bažnyčios statybų propagandai. Žmonės noriai aukodavo kiek išgalėdami, nes puikiai suprato bažnyčios statybų reikalingumą - vienintelė po karo mieste likusi nesubomborduota ir sovietinės valdžios nenušluota buvo tik mažytė Kristaus Karaliaus bažnytėlė Bokštų gatvėje. Joje, ypač per didžiąsias katalikų šventes, jau seniai nebetilpdavo augančio ir besiplečiančio miesto tikintieji.

Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyboms aukojo ir Lekstučiai. Pačiose statybose kartu su kitais kiemo vaikais buvo pražuvęs Lekstučių pagrandukas Eugenijus.

Irena Lekstutytė-Komisoraitienė prisiminė, kaip atvykus svečiams iš Kauno Lekstučiai juos vedė apžiūrėti jau pastatytos bažnyčios. Jos sargai maloniai atvėrė duris vizitui.

"Pamenu, kad ir suolai jau buvo sustatyti", - sakė ponia Irena.

Buvusi "Žemaitijos" kino teatro administratorė Audra Jankeliūnienė yra pasakojusi, kad po to, kai dvasios namai buvo perduoti filharmonijai, bažnyčioje supirktos kėdės buvusios perduotos šiam kino teatrui. O "Žemaitijai" užsidarant kėdės iškeliavo į Kazimiero bažnyčią.

Gražiausias gatvės darželis

Pasak I. Lekstutytės-Komisoraitienės, jų šeima atsikraustė į labai gražų namą, kurio kieme buvusios ištaigingos arklidės.

"Manau, kad šį namą pasistatė pasiturintis žmogus, galvojęs ir apie patogumus. Arklidės buvo tokios prabangios, kad pokariu jose gyventi įsitaisė žmonės", - pasakojo ji.

Lekstučiai buvo nusitaikę į namo pirmąjį aukštą. Vadinasi, priklausė ir gėlių darželį po langais užsiveisti - su lineliais, bijūnais, rūtomis, jurginais, astrais ir kitomis sezoninių gėlių rūšimis. Tie gėlių darželiai po langais buvo kaip gyvenimo kokybės ženklas, kaip rodiklis, kokie žmonės name gyvena - tvarkingi ar apsileidėliai ir tinginiai.

I. Komisoraitienė su nostalgija dabar prisimena tą gėlių darželį, kurį, pasak jos, Rumpiškės gatvės gyventojai be jokių konkursų ir rinkimų pripažindavo gražiausiu gatvėje. Žinoma, jo "dizainui" toną duodavo gražioji Malvina Lekstutienė. O jį ravėti ir laistyti buvo Irenos bei Lidijos prievolė, su kuria mergaitės puikiai tvarkėsi. Gėlės darželyje po Lekstučių langais žydėjo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

Pokario aidas

Pokario Klaipėdos gyventojai dar puikiai pamena karo belaisvius, kurie iš įvairių barakų įvairiose miesto dalyse kolonomis buvo varomi valyti griuvėsių ar statyti namų. Pradžioje tas belaisvių kolonas lydėdavo kariškiai su automatais, vėliau belaisviai ir be kareivių priežiūros galėdavo vaikščioti po miestą. Vienas vokiečių belaisvių lageris buvo ir Rumpiškės gatvės gale. Šiandien jo vietoje - Tilžės gatvės automobilių stovėjimo aikštelė.

Belaisviai miesto gyventojams už maistą siūlydavo įvairiausias paslaugas - pertraukti baldus, pagaląsti peilius, kirvius. Keli iš karo belaisvių klaipėdiečių vaikus mokė groti smuiku ir pianinu. O vienas netgi įsidarbino "šimkinėje".

Ponia Irena puikiai pamena, kaip namo gyventojai belaisviams į lagerį nešdavo maisto. Dažniausiai - su kaimyne Sličiene, kuri puikiai mokėjo vokiečių kalbą. Gal už tuos ryšius su belaisviais Sličių šeima ir buvo pasmerkta Sibirui?

Būtent su Sličiais išvežimo naktį ir sėdėjo Balandžių šeima. Tik apie tai pasakojusi Gražina Balandytė nebepaminė šeimos, auginusios tris sūnus, pavardės. Užtat I. Lekstutytė-Komisoraitienė tai pamena puikiai, nes Lietuvai atgavus nepriklausomybę ji gavo laišką nuo karo belaisvio B. Vejermano (Wejermann), kuris, matyt, buvo susidraugavęs su Sličių šeima ir galbūt norėjo jai padėkoti už paramą sunkiomis jo gyvenimo dienomis. Jis ieškojo tos šeimos pėdsakų. O iš Sibiro į Klaipėdą buvo lemta grįžti tik Sličienei su sūnumi Rimgaudu - vyras ir kitas sūnus atgulė į amžino pašalo žemę.

Nestigo ir linksmybių

Kad ir kokie buvo niūrūs tie pokario laikai, bet žmonės sugebėdavo linksmintis. Rumpiškės g. 4-ajame name gyveno du Jonai, du Petrai ir du Antanai. Tad vardines su visokiais vainikais ir kitokiais ritualais švęsdavo visas namas. Na, o vaikams Antanas Balandis kieme buvo sumeistravęs palapinę, kurioje vykdavo savas gyvenimas. Toje palapinėje taip pat būdavo "baliavojama". Mergaitės virdavo pietus, berniukai ateidavo į svečius.

Kol nebuvo išvežta į Sibirą, Antanines švęsdavo ir Sličių šeima, nes šios galva buvo Antanas. Lekstučiai kartu su kaimynais švęsdavo ir Petrines, ir Jonines ir Antanines.

Paskutinė iš senųjų pokario gyventojų iš namo 1977 m. išsikraustė Malvina Lekstutienė. Tada nunyko ir gėlių darželis. Pastate įsikūrė jau kiti žmonės, o dabar jame veikia ir sveikatos įstaiga.

Anonsas

Kitą pirmadienį keliausime į Žvejų g. 1-ąjį namą. Įdomus faktas, kad šiame name buvo įrengti... "Baltijos" kino teatro tualetai ir bufetas. 

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".