Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (358)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (358)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės po Liepų gatvės 14-ąjį namą, kuris dabar priklauso Laikrodžių muziejaus kompleksui. Pokariu jame gyveno ir Žemaičių teatro žvaigždė Ona Dainauskienė.

O. Dainauskienė, atsidėjusi darbams ir dukroms, per daug galvos nekvaršino, kaip ji įsivaizdavo, likusi našle. O štai dukteriai Aldonai nuolat rūpėjo tėvo Domo Dainausko, pasitraukus į Vakarus, likimas. Ji negalėjo suprasti, kodėl šeima negavo jokios žinios, jeigu jis pakeliui į Vakarus žuvo.

NAŠLĖ. Iki 1977 metų, kai Aldona Dainauskaitė Mančesteryje aptiko į Vakarus pasitraukusio tėvo pėdsakus, Ona Dainauskienė (viduryje) save priskirdavo našlėms...

ŽYDĖJIMAS. Nepaisant visų patirtų skaudžių gyvenimo vingių, mama ir duktė džiaugdavosi po Liepų gatvės 14-ojo namo langu pražydusia obelimi.

O jis, pasirodo, savo buvusios šeimos likimą sekė susirašinėdamas su seserimis, gyvenusiomis Šiauliuose. Iš jų sužinojo, kad enkavėdistai nuolat jo buvusius namus aplanko. Laiškų nerašė bijodamas pakenkti savo ir taip įbaugintoms moterims. O vėliau - kita šeima, ir jau nebebuvo jokio reikalo klijuoti kaip nors buvusį gyvenimą, atkirstą "geležinės uždangos"...

Laiškai iš Mančesterio

Aldona sugebėjo aptikti tėvo pėdsakus. Iš pusbrolio netgi pavyko iškaulyti tėvo adresą Mančesteryje Didžiojoje Britanijoje. D. Dainauskas 1977 m. atsiliepė į dukters laišką.

"Pirmajame gautame iš tėvo laiške jis kvietė mudvi su seserimi važiuoti gyventi į Angliją. Tačiau perspėjo: praeities jau nebesugrąžinsi", - pasakojo Aldona Dainauskaitė-Tamošauskienė.

Jos paprašiau parodyti tėvo laiškus. Ir ji iš dėžutės spintoje ištraukė nemažą pluoštelį labai gražia rašysena "suraitytų". Ir visko gali būti, kad D. Dainauskas juos rašydamas ne vieną ašarą nubraukė, prisiminęs savo kelionę į Vakarus.

Dabar karo vėjų nupūstiems į Vakarus ar jų palikuonims ima ir papriekaištauja maždaug taip: jūs ten, civilizuotam pasaulyje, "dinderius" mušėt, o mes Lietuvoje kentėjom NKVD, KGB terorą arba kaulus prie Laptevų jūros pūdėm... Ir tokie kaltintojai visai nepagalvoja, kad pasitraukusieji į Vakarus taip pat kentėjo: dėl išardytų šeimų, dėl prarastų namų, dėl pažeminimų svetimoje aplinkoje. Kai, tarkim, "persikvalifikavęs" Lietuvos karininkas kokiam viešbutyje ar restorane šveitė batus, o inteligentai lįsdavo į Pensilvanijos šachtas arba aukštos kvalifikacijos teisininkai naują gyvenimą pradėdavo padavėjais žemo lygio smuklėse ar pardavėjais krautuvėse.

Pasak Aldonos, tėvo gyvenimas susiklostė ne taip tragiškai: kažkokiu būdu jis atsirado Didžiojoje Britanijoje, o joje jau buvo susibūrusi nemaža pasitraukusiųjų iš Lietuvos kolonija. Joje bemat buvo atkurta Skautų, Šaulių sąjungų veikla.

Su tėvu nebesusitiko

Mančesteryje D. Dainauskas rado dirvą ir kaip pedagogas, ir kaip lietuvis. Tas gelbėjo nuo atšiaurių išorinio pasaulio apraiškų. O dukroms iš Didžiosios Britanijos rašomi laiškai buvo emocingi ir graudūs. Juose atsispindėjo visa, ką tėvas patyrė pasitraukęs iš Lietuvos.

"Paskutinėje stotelėje prieš kertant Lietuvos sieną pažirome iš vagonų bučiuoti žemelės. Verkiau atgulęs ant jos. O pravažiuojant sieną kaip beprotis norėjau šokti pro vagono langą", - laiške prisiminė tėvas.

"FOTOSESIJOS". Šiandieninio Laikrodžių muziejaus kiemelis ir laiptai dažnai tapdavo Dainauskų šeimos "fotosesijų" vieta. Nuotraukose - Ona Dainauskienė, Nijolė ir Aldona Dainauskaitės. Kitoje - Aldona Dainauskaitė-Tamošauskienė su sūneliu Gintarėliu ir močiute. Trečioje - Ona Dainauskienė, Nijolė, Aldona ir Nijolės draugas Jurgis.

Jis, kaip ir daugelis pasitraukiančiųjų, kišenėn buvo įsibėręs Lietuvos žemės saują. Kaip šventenybę, kaip relikviją, saugosiančią nepažįstamuose svetimuose kraštuose. Ir labai vaizdingai aprašė, ką regėjo pro dardančio traukinio, paskutinio iš Lietuvos, langus: "Griuvėsiai, griuvėsiai, lavonai. Ir klaiki neviltis. Bet laisvosios valstybės ištiesė mums rankas. Ir suteikė pastogę, o paskui ir viltį - gyventi ir netgi džiaugtis gyvenimu. Lenkiuosi britų žemei, kurioje išbėriau ir Lietuvos žemelės saują", - 1977 m. dukterims rašė tėvas.

Bet Dainauskaitės taip ir nebesusitiko su tėčiu - per didelės kliūtys buvo įveikti "geležinę uždangą", atskyrusią tūkstančius šeimų, brolių ir seserų, tėvų ir vaikų.

Taigi, po Liepų g. 14-ojo namo stogu tilpo dviejų šeimų - Baranauskų ir Dainauskų karo ir pokario metų išgyvenimai. Vieni patirti tolimajame Altajuje, kiti - Vakaruose.

Tiktai žinodami lietuvių, o ir kitų tautų patirtas kančias, kurias kelia lokaliniai ar globaliniai karai, visais įmanomais būdais turėtume stabdyti karų kurstytojus. Deja, paprastų žmonių lūkesčius ir viltis taip dažnai sutrypia vadinamoji didžioji politika.

Anonsas

Kitą savaitę iš Klaipėdos miesto centro pasuksime į "gėlių kvartalą" - Alyvų gatvę ir jos 4-ąjį namą. Jame gyveno Kudzevičių šeima, užauginusi net du kapitonus - Drąsutį ir Steponą. Kokioje aplinkoje jie augo ir brendo? Ir užsigrūdino tiek, kad 1988 metais jachta įveikė Atlantą, o paskui perplaukė ir kitus pasaulio vandenynus.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder