Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (360)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (360)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės Alyvų gatvės 4-ajame name, kuriame gyveno Kudzevičių šeima, užauginusi net du kapitonus - Drąsutį ir Steponą, 1988 metais jachta "Lietuva" įveikusius Atlantą, o paskui perplaukusius ir kitus pasaulio vandenynus.

Taigi, Kostas Kudzevičius, nežinia iš kur ir kaip "prisigaudęs" žvejybos įgūdžių, pokarinėje Klaipėdoje buvo bene pirmasis kapitonas lietuvis greta esto Ojos, vokiečio Hanso Adlerio. Nesvarbu, kad laivelis buvo mažas medinis. Jį atrado pusiau nuskendusį, "atkariavo" iš vandens, o mechanikas Nikolajus Šubinas iš kažkur "suorganizavo" ir variklį. Ir buvo nuolatinis ištikimas jo prižiūrėtojas, o drauge ir puikus kapitono K. Kudzevičiaus talkininkas. Vėliau iš Vokietijos buvo atgabenti tobulesni mediniai žvejybos laivai - "Saturnas", "Plutonas". K. Kudzevičiui buvo patikėtas "Orionas".

"ORIONAS". Vėliau į marias ir jūrą plaukdavo iš Vokietijos atplukdytu "Orionu".

Ankstesnėje "Akvarelėje" jau minėta, kad K. Kudzevičius, būdamas vos 43 metų, žuvo. Bet "jūros liga" jau buvo spėjęs užkrėsti vyresnįjį sūnų Drąsutį, ir šis, baigęs septynias klases, 1956 m. įstojo į Jūreivystės mokyklą. Labai norėjo į laivavedžių specialybę, bet kursas jau buvo "sukomplektuotas". Teko tenkintis mechaniko specialybe.

Spekuliantė

Toks Drąsučio pasirinkimas buvo tikras išsigelbėjimas. Mat Jūreivystės mokykloje nemokamai aprengdavo ir netgi maitindavo. Netekus šeimos galvos, tai buvo didelė finansinė paspirtis šeimai išgyventi.

Iki sutuoktinio žūties Zofija Kudzevičienė buvo, kaip dabar sakoma, namų šeimininkė. Netekus maitintojo, reikėjo ko nors imtis. Ir Z. Kudzevičienė nuėjo į žuvies apdorojimo įmonę, ten baisioje drėgmėje skrosdavo ir pjaustydavo galvas žuvims. Bet už darbą gaunant kapeikas, reikėjo dar ko nors imtis. Ir Z. Kudzevičienė ėmėsi tiems laikams labai pavojingo, bet populiaraus "amato" - spekuliacijos.

ŠEIMA. Iš kairės Zofija, Kostas, Steponas, Drąsutis Kudzevičiai prie Alyvų gatvės 4-ojo namo.

Tai dabar Lenkijoje, Kinijoje ar Turkijoje prisipirkę prekių žmonės, Lietuvoje jas pardavinėjantys dvigubom trigubom kainom, vadinami verslininkais. O tuomet toks "amatas" buvo draudžiamas ir baudžiamas. Ir tokiems žmonėms buvo uždedamas spekuliantų antspaudas. Z. Kudzevičienė kažkaip sugebėdavo suderinti darbą prie žuvies apdorojimo konvejerio su kelionėmis į Rygą. Iš jos parsiveždavo pačių įvairiausių prekių ir Klaipėdoje jas pelningai parduodavo. Juk našlei reikėjo auginti sūnus.

O buvo tokia kontora - sovietinės milicijos Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyrius (KSNGS, rus. OBChSS), kuri sėlindavo spekuliantų pramintais takais ir griebdavo už sprando. Šie kaip sugebėdami spurdėdavo "obėchėsesininkų letenose. Dažnai pavykdavo išsipirkti. O kas neduodavo duoklės, būdavo sodinami į areštinę. Joje kelis kartus pasėdėti teko ir Z. Kudzevičienei.

Tuomet ji pasidarė atsargesnė: grįždama iš Rygos, su prekėmis išlipdavo ne Klaipėdos geležinkelio stotyje, o Giruliuose. Čia 3-4 val. nakties su karučiu jau laukdavo Drąsutis. Ir per Girulius bei visą Klaipėdą tą karutį dardendavo į Alyvų gatvę. Tai būdavo nelengvas darbelis, bet tokiu būdu pavykdavo išvengti uniformuotų reketininkų.

Drąsusis Drąsutis

Tėvai ar krikštatėviai, parenkantys vardus naujagimiams, savotiškai lemia ir vaikų likimus. Dabar jau nebėra ko paklausti, kodėl Zofija ir Kostas Kudzevičiai savo pirmagimiui parinko būtent Drąsučio, o ne kokį kitą vardą. Man atrodo, kad tuo vardo parinkimu tarsi buvo ir užprogramuotas sūnaus gyvenimas.

Pradėjęs mokytis Jūreivystės mokykloje, čia aptiko kelis burinius laivus, kuriais buvo galima ne tik buriuoti, bet ir irkluoti. Su jais Drąsutis pajuto ir pirmuosius buriavimo malonumus.

KAPITONAS. Kapitonui Kostui Kudzevičiui (trečias iš kairės) kepurė nenukrisdavo stojus su įgula traukti tralo.

Jūreivystės mokyklos vadovai ir pedagogai, regėdami kursantų entuziazmą buriuoti, 1957 m. įsigijo olimpinės klasės "drakonus", "zvezdas" ir "finus". Tad Jūreivystės mokykloje ir prasidėjo Drąsučio kaip buriuotojo karjera. Už tai jis labai dėkingas savo mokytojui Viktorui Jumaševui. Sekė pergalės ne tik miesto, bet ir Lietuvos bei Sovietų Sąjungos mastu. Kaupėsi ir buriavimo patirtis pačiomis įvairiausiomis sąlygomis ir jūroje, ir mariose.

Ten, kur būdavo prišvartuojami K. Kudzevičiaus laivai, būdavo suplukdomi sieliai, kuriais paaugliai, nepaisydami rizikos, mėgdavo pašokinėti. Kartą Drąsutis paslydo nuo sielių ir niurktelėjo į marias. Stambūs sieliai virš galvos susiglaudė, kaukštelėdami ir Drąsučio galvą. Jis prarado sąmonę. Kiek tai truko? Tikriausiai sekundes, nes netrukus jis pamatė šviesulį, kurio link ir nėrė. Pavyko įsikabinti į rąstą, bet ant jo užsikarti - niekaip. Pasijuto kaip voverė, beprasmiškai bėganti ratu. Jau visiškai senkant jėgoms, Drąsutis pajuto dūrį nugaron. Ir pamatė vokiečių belaisvių sargybinį, kuris rusiškai paragino: "Čiupk už durtuvo!" Kai Drąsutis išsikabarojo, kareivis šūktelėjo: "Bėk, laimės kūdiki!" "Nuo to įvykio aš pradėjau mikčioti", - prisipažino Drąsutis. Tačiau toji situacija neatgrasė nei nuo vandens, nei nuo laivų.

Plaukė be sąmonės

Antrąjį kartą Drąsutis būtų tikrai nuskendęs per praktiką MŽT - mažajame žvejybiniame traleryje.

"Dvylika parų jūroje nuolat vėmiau - jūros liga negailestingai atėmė bet kokias jėgas. Kai reikėdavo traukti tralą su žuvimis, manoji dalis likdavo laisva - tiesiog neturėjau jėgų. Tralų meistras laužtuvėliu durdavo nugaron. Vis tiek privalėjau tą tralą traukti. Buvau taip išsekęs, kad kažkuriuo momentu tiesiog brinktelėjau į jūrą. Buvau apimtas tokios apatijos, kad net nesistengiau kepurnėtis. O juk iškritusio manęs galėjo niekas ir nepastebėti",- liūdnai šyptelėjo Drąsutis. Ir antroji situacija neatgrasė nuo vandens...

O trečiasis atvejis, patvirtinęs Drąsučio drąsą, buvo tuomet, kai tik ledams iš marių išplaukus, kursantai, grįždami į Klaipėdą nuo Nidos, užplaukė ant seklumos. Ir - nė krust. "Nei laivelių, nei žmonių aplinkui. Nusprendėm, kad aš lediniu marių vandeniu plauksiu į Juodkrantę pagalbos. Po pažastimis pasispaudžiau irklus, ant galvos užsivyniojau "telniaškę", kad, priplaukęs Juodkrantę, galėčiau persirengti sausais drabužiais. O toji "telniaškė" kažkuriuo momentu nusmuko ir užveržė kaklą. Bet aš, nors ir praradęs sąmonę, mašinaliai plaukiau. Sąmonę atgavau tik tuomet, kai pilvu ir keliais pajutau ledonešio nupjautų meldų dūrius. Tačiau apatija buvo visiška. Ir jei ne žvejo žmona, suklikusi "Vajėzau" ir puolusi pagalbon, būčiau ten ir priburbuliavęs", - prisiminė Drąsutis.

Anonsas

Kitą antradienį: kokiomis aplinkybėmis Drąsučio pėdomis pasekė ir jaunesnysis brolis Steponas?

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder