Į pokarinę Klaipėdą suvažiavusios šeimos, dažniausiai auginusios po kelis vaikus, vertėsi kas kuo. Valdiškuose darbuose - statybose, maisto pramonės atstatytose įmonėse - Mėsos kombinate, žuvies konservų fabrikuose - ar "Gulbėje", elektrinėje už darbą mokėjo kapeikas. Bet geidžiamiausi darbai buvo pieninėje, mėsinėje, žuvies konservų fabrikuose - galėjai ir sau skrandį prikimšti, ir namo parsinešti šeimą maitinti.
Vėliau tas "namo parsinešti" įgijo neregėtus mastus, kai, pavyzdžiui, iš Mėsos kombinato apsukruoliai sugebėdavo vagonais dešrų ir kumpių išvežti. Pati iš tokio apsukruolio savo ausimis girdėjau, kad per naktį kiekvienas grobimo dalyvis užsidirbdavo "žiguliuką", t. y. 6 000 rublių.
Žodžiu, ir pokariu, ir jau "subrendusiame" socializme Mėsos kombinatas buvo elitinė įmonė. Žinoma, tiems, kurie mokėjo suktis.
Nemenkas pajamų šaltinis buvo ir "tabakinė", iš kurios dėžėmis per langus ir tvoras mėtydavo cigarečių dėžes. O su viršenybės palaiminimu ir sunkvežimiais cigaretes su visokiais suklastotais "važtaraščiais" išveždavo. Ir jokia institucija to nesukontroliuodavo, nes dažnas "obėchėesininkas" buvo grobimo sistemos dalis. O jeigu atsirasdavo grynuolių, kurie iš tiesų imdavosi kovoti su grobstytojais, įsivyravusi sistema tokius bemat sutraiškydavo...
"ŠINKORKA". Gyvenimo spaudžiama viena auginti tris dukteris, Adelė Gužienė griebėsi virti alų.
Pokariniai "verslininkai"
Tačiau ne visiems buvo lemta "įsitrinti" į Mėsos kombinatą, "saldaininę" ar "tabakinę". O ir ten įsidarbinusieji ne visi mokėjo vogti. Kitiems to daryti tikėjimas neleido. Kokiam nors kiemsargiui, per mėnesį gaunančiam 150 senųjų rublių (kurie po juos "sustambinusios" 1961 m. sausio 1-osios rublio reformos virto 15 rublių), trūks plyš reikėjo dairytis, kaip prie tos algos prisidurti.
Mano tėvas, pavyzdžiui, prie savo 300 (arba 30) rublių tarnautojo algos prisidurdavo darydamas metalinius vainikus. Paskui, nusižiūrėjęs į iš Krymo parsivežtas dėžutes su Juodosios jūros kriauklelėmis, turėdamas auksines rankas, pradėjo lipdyti panašias dėžutes, tik jau su Baltijos jūros kriauklelėmis. Mano ir mamos pareiga buvo rinkti tas kriaukles. O paskui mama eidavo į turgų jų parduoti.
Kaimynystėje kažkas darydavo popierines-vaškines gėles, kažkas virė "pončkas" - spurgas, kažkas perparduodavo prekes, parsivežtas iš Rygos, netgi Jerevano. Žmonėms kažkaip reikėjo gyventi ir išgyventi. Ir jie griebdavosi pačių įvairiausių verslų. Ir visi, megzdami ar siūdami, taisydami radijo aparatus ar batus, bijojo įkliūti.
Kaip jau anoje "Akvarelėje" minėta, Liepų g. 33-iojo namo gyventoja, gyvanašlė su trimis dukterimis Adelė Gužienė ėmėsi virti alų. Ir, kaip daugelis pokarinių "verslininkų", turėjo "stogą" - milicininkus, kurie, kaip ir "Gulbės", Mėsos kombinato vyrai, ateidavo atsigerti alaus. O gal ir pinigus tas "stogas" kainavo.
GUŽĖS. Iš Skuodo į Klaipėdą pokariu atvažiavusių Adelės ir Juliaus Gužių keliai netrukus išsiskyrė.
Antrą kartą - "kaliūzėn"
Adelės mamai Petrutei Malonienei dukters "biznis" labai nepatiko. Tuo labiau kad jau kartą už tai ši buvo kalėjusi. A. Gužienės pragyvenimo šaltinis nepatiko ir moterims, kurių vyrai "ganydavosi" Liepų gatvės "karčemoje". Pasak jauniausios dukters Adelinos, į jų buto langus skraidydavo ir dėl vyrų girtuoklysčių "šinkorkos" namuose įdūkusių žmonų paleistos plytos.
Bet A. Gužienė tarsi ir neturėjo išeities. Specialybės neįgijusi, ji nieko kito nemokėjo, kaip virti alų, beje, gardesnį nei daugelis kitų Liepų gatvėje. Dukteris auginti juk reikėjo. Su milicininkais sutarė. Bet kartą pagal kaimynės skundą namus užgriuvo ne milicininkai "stogai", o iš kito poskyrio. Ir ką - vėl kalėjiman. Tik šį kartą - jokių amnestijų, nes jaunesnioji dukra jau buvo persiritusi per 7 metus. Ir amnestijos įstatymas nebegaliojo. Tad atkalėjo visus trejus metus.
Į kalėjimus sodindavo ir mezgančius, radijo aparatus, batus taisančius ir netgi siuvančius "verslininkus", jei šie nesugebėdavo susitarti su milicija. Buvo būdas legaliai dirbti - įsigyti patentus. Bet tie patentai surydavo visą skurdų uždarbį. Tad moteris, sučiupta verdanti spurgas, vartydavo akimis, įrodinėdama, kad jos - šeimos reikmėms. Ir klientai kiūtindavo gelbėti įkliuvusiosios, liudydami, kad už spurgas kaimynei ar pažįstamai nemokėję. Kartais nuo kalėjimo pavykdavo išsukti. O dažnai - ne.
DRAUGĖS. Adelina Gužaitė (viduryje) buvo labai susidraugavusi su kaimynų dukrele Valentina Sivakonenko ir jos pussesere Klareta Zinkevičiūte.
Taigi A. Gužienė ne iš gero gyvenimo tą alų virdavo. Tas alus buvo šeimos išgyvenimo šaltinis. Antrą kartą grįžusi iš kalėjimo A. Gužienė alaus nebevirė. Dirbo rūbininke poliklinikoje, budėtoja mokykloje.
O dukterys Aldona, Zuzana ir Adelina labai anksti pradėjo savarankiškus gyvenimus. Zuzana, baigusi medicinos mokyklą, 47 metus dirbo medicinos sesute. Nors ir nieko nebaigusi, Aldona taip pat dirbo medicinos sistemoje Kretingoje. O jaunylė Adelina mokėsi Kauno ekonomikos technikume ir Žemės ūkio akademijoje. Tad visas gyvenimas - su mediniais skaitliukais, vėliau kalkuliatoriais ir skaičiais.
Šiuo rašiniu baigiame pasakojimus apie šiandieninės Prano Domšaičio galerijos komplekso Liepų gatvės 29-35 namuose gyventojus.
ANONSAS
Kitą antradienį pėdinsime į dar nežvalgytos Bangų gatvės 19-ąjį namą, kuriame pokariu gyveno Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Edvardo Čepulio šeima. Ir iki šiol jame tebegyvena Vida Selenytė-Kairienė, kurios mama buvo universalinės parduotuvės... drabužių lygintoja. Su tokiomis pareigomis savo žurnalistiniame kelyje dar nebuvau susidūrusi... O ką dar rasime toje Bangų gatvėje, sužinosite po savaitės.
Prašymas
Prašytume atsiliepti ir kitus Bangų g. 19-ojo namo pokarinius gyventojus arba jų palikuonis. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected]
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą