Šiandien toliau dairysimės Salomėjos Neries g. 6-ajame name, kuriame pokario metais gūžtas buvo susisukę Klaipėdos dramos teatro aktoriai. Prieš dvi savaites pradėję dairytis aktorių Kanclerių šeimoje, šiandien tas žvalgytuves tęsiame.
Savarankiški nuo mažumės
Dalia ir Žilvinas Kancleriukai pernelyg nesielvartaudavo, kai tėvai sunkvežimiu išbirbdavo į gastroles po Lietuvos kaimus ir miestelius mėnesiui ar dviem. Jiems tuomet prasidėdavo "fiestos" "Bangos" kavinėje: tėvai palikdavo pinigų maistui, ir jie su didžiausiu entuziazmu ten lėkdavo. Visų pirma jie jausdavosi išskirtiniai - "Bangos" kavinė tuomet buvo ohoho! O jie sau sėdi lyg niekur nieko tarp suaugusiųjų. Patiekalų patiekalas - sultinys su bandele. Kadangi padavėjos žinojo, kad tie vaikai - į gastroles išvažiavusių artistų, vyresniajam Žilvinui, kaip berniukui, pridėdavo dar vieną bandelę. "Balius" "Bangoje" tęsdavosi blyneliais su pačiomis įvairiausiomis uogienėmis.
Ž. Kancleris pamena, kad kartą, gal kokioje penktoje ar ketvirtoje klasėje, namuose buvo paliktas vienas. "Dalią tėvai gal buvo pasiėmę į gastroles, gal išvežę pas senelę. Faktas tas, kad namuose "karaliavau" pats vienas. Ir tai man labai patiko",- prisimena Žilvinas. Kaip jau įprasta, sultinių valgyti eidavo į "Bangą". Taupydamas pinigus, blynų išsikepti išmoko pats. Kai tais savo keptais blynais pavaišino geriausią vaikystės draugą Mykolą Jurginį, šis negalėjo atsistebėti, kad jo bendraamžis tai moka daryti, o jis - ne. Kaip tvarkosi su pinigais, kaip ruošia pamokas, Žilviną pakontroliuoti ateidavo teta Juta - teatro dailininkė Juzefa Čeičytė. Jai Kancleriukas rašė ataskaitas, kiek, kur ir kam išleido. Ten būdavo surašytos sumos tik maistui. Bet tai nebuvo tiesa. Dalį pinigų, užuot valgęs, Žilvinas "nugvelbdavo" pašto ženklams pirkti. Tai buvo jo aistra, kuri neišblėso iki šiol.
Kai Kancleriukas jau buvo paauglys, tas pats jo vaikystės draugas M. Jurginis, Duonos kombinato direktoriaus sūnus, pradėjo gundyti rūkyti. Žilvinas pagundoms neatsispyrė. Berniūkščiai nudrožė į parduotuvę ir atseit tėvams nupirko papirosų "Sever" už 14 kapeikų. Nekantraudami išbandyti papirosų "kaifą", grįžo į Kanclerių namus. Juk lauke nerūkysi, kas nors pamatys. O namuose tvyros smarvė. Tai Žilvinas su Mykolu sumojo, kad geriausia dūmus pūsti į krosnį. Nei tą kartą, nei kitus Laima ir Vytautas Kancleriai Žilvino nuodėmių padarinių neužuosdavo, nes juk patys buvo rūkaliai.
 |
| Vaikystėje Kancleriukui, prisiklausiusiam aktorių kalbų, nebuvo baisesnio žodžio už "režisierius". Todėl jis nusprendė, kad artistu tikrai niekada nebus. Ir tapo mokslininku fiziku. Šiandien jis - šalies Nacionalinės premijos laureatas |
Nekenčiami pirmadieniai
Ž. Kancleris ir dabar purtosi prisiminimų apie vaikystės pirmadienius namuose. Pirmadieniai būdavo poilsio dienos aktoriams. Paprastai jie buvo skirti buičiai apsitvarkyti. Žilvino pareiga buvo išskusti plastiliną nuo grindų, kurio per savaitę, kažką lipdant, konstruojant, nukritusių gabaliukų prisimindavo kelių centimetrų storio.
Ką vaikai, dažnai į namus prisivedę "govėdas" draugų iš kiemo, prisidirbdavo, "išlaižyti", kaip vyresnis, privalėdavo Kancleriukas. "Aš tų pirmadienių tiesiog bijodavau. Ir tai buvo pati nekenčiamiausia diena",- purtėsi jis.
O dar jam nepatikdavo nešti anglis ir malkas iš sandėliuko. Bet nešdavo, nors ir atkarusiais žandikauliais. Tais momentais jis pavydėdavo Daliai, kad ši jaunesnė...
Gastrolės
Kartais Kancleriai, neturėdami kam patikėti prižiūrėti jaunylės dukters, ją pasiimdavo į gastroles. "Man tai būdavo tikras "gazas". Spektakliai vykdavo ir kluonuose, ir kultūros namų salėse. Apie grimo kambarius niekas net nesvajodavo. Prieš spektaklį grimuotojas Kaminskas visus spektakliui ruošdavo urmu. O man būdavo labai įdomu, kaip, užmaukšlinus perukus, nugrimavus, neatpažįstami tapdavo mano tėvai, kiti aktoriai. Bet įdomiausia būdavo po spektaklio, kai aktorės moterys tos pačios žiūrovų salės viename krašte, vyrai - kitame, suguldavome miegoti. Tuomet prasidėdavo tikrasis "gazas" - aktorių kalbos. Kiek juoko iš įvairių situacijų, kiek klegesio. Kartais aktoriai vyrai visai atsiskirdavo nuo moterų. Jie įsikurdavo ant scenos, užsitraukdavo užuolaidą. Ir galėdavai tik spėlioti, koks gyvenimas vykdavo už užuolaidos. Aktoriai kortuodavo, taukšdavo, o aš, gulėdama personalinėje sudedamojoje lovelėje, gaudydavaau kiekvieną žodį ir labai norėdavau būti ten, nes ant scenos įdomiau nei moterų aktorių kalbos apie namie paliktus vaikus ir spėliones, ką jie ten vieni krečia",- sakė Dalia. Ją žavėdavo ir kelionės iš kaimo į kaimą, iš miestelio į miestelį. "Žavėjo netgi dekoracijų krovimas. Tai buvo procesas, kuriame dalyvavo ir patys aktoriai. O paskui tie ištapyti faneros gabalai tapdavo pilimis, prabangiais butais. Vaiko fantazijai buvo daug peno apmąstymams, kas tai yra teatras",- odes gastrolių žavesiui "dainavo" Dalia.
Žinoma, ji tada nesuprato, kiek tokioms gastrolėms jėgų atiduoda artistai. Ypač tuomet, kai jos vykdavo žiemą. L. Kerniūtė-Kanclerienė yra pasakojusi, kaip jų, vykstančių į gastroles nedengtu sunkvežimiu, vos nesušaudė partizanai, o paskui jie buvę užpulti ir stribų. Bet ir vieni, ir kiti buvę atlaidūs, sužinoję, kad važiuoja ne kokie "komsomolcai" ar jais apsimetę, o aktoriai. Žiemą, vykdami į gastroles, Kancleriai, žinoma, vaikų neimdavo su savimi. Nes spektakliai dažnai vykdavo nekūrentose salėse, kuriose po spektaklių tekdavo nakvoti, kalenant dantimis.
Patys gražiausi Naujieji
Kad Vytautas Kancleris seneliaudavo per Naujuosius, visai neseniai sužinojau iš architekto Petro Lapės. Jis sakė, kad su dovanų maišu jis ateidavo su palydove - snieguole. O snieguole būdavusi duktė Dalia. Kai jos paprašiau patikslinti šią naujieną, Dalia net rankomis suplojo: "Oi, tie vizitai su tėvu būdavo naujamečiai stebuklai. Visų pirma mama parnešdavo baltą ilgą suknią iš teatro, mane labai įdomiai sušukuodavo. Ir aš kaip princesė išsiruošdavau su tėvu į įvairiausius namus. Taip, prisimenu, kad ėjome ir į architekto Lapės namus, su tėvu esame "koncertavę" ir Alfonso Žalio namuose. Tuos vizitus planuodavo miesto kultūros skyrius. Eidavome ir į nepažįstamas, skurdžias šeimas",- prisiminė ji.
O vienus naujuosius ji įsidėmėjo ypač: "Iš aplankytos šeimos su jau tuščiu dovanų maišu išėjome be dešimt dvylika. Sninga, gatvės tuščios. Namuose laukia mama su Žilvinu. O mums dar tolokai iki jų. Staiga prie mūsų motociklu su priekaba privažiavo milicininkas ir sako, sėsk, seni šalti, nuvešiu, kur reikia. Tėvas sėdo į lopšį, aš - milicininkui už nugaros. Ir mes į namus įžengėm, kai per radiją kurantai jau skelbė Naujuosius",- prisiminė Dalia. Prisiminė ir tai, kad mama su Žilvinu buvę labai nepatenkinti, nes jiems vieniems namuose buvo liūdna. "O mudu su tėvu kad kvatojamės, kad mums linksma. Ko gero, tai buvo patys smagiausi vaikystės Naujieji metai. Nes aš buvau su tėvu "surišta". O tokios akimirkos būdavo labai retos", - bendravimo su tėvais stygių prisimena Dalia.
Kitą pirmadienį toliau žvalgysimės S. Neries 6-ajame name, o tiksliau - tęsime tyrinėti Kanclerių šeimos gyvenimą. Pasirodo, joje, V. Kanclerio aistrų dėka, ne paskutinėje vietoje buvo... sportas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą