Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (427)

Jam buvo paskirta šio namo palėpė.

"Pirmai pažinčiai iškėlėme bendras įkurtuves su kaimynais. Na, o paskui jau gyvenome savus gyvenimus, nelabai trukdydami vieni kitiems. Bet jeigu iškildavo kokie buitiniai reikalai, spręsdavome bendrai, vieni kitiems akių nedraskydami ir nebandydami išsisukti nuo bendrų priedermių", - pasakojo R. Klimavičius.

DARBO VIETA. Klaipėdiečiai - ne iš kelmo spirti: vietą tapyti portretus ar piešti šaržus jie pasirinko Pompidu centro aikštę, kurioje visuomet gausu žmonių. Rimo Klimavičiaus archyvo nuotr.

Jį nuo pirmos dienos pakerėjo vaizdas pro langelį į Jono kalnelį. Pas jį apsilankęs kolega Rytis Martinionis, pažvelgęs pro jį, pareiškė: "Klaipėdoje aš nesu matęs gražesnio vaizdo per kieno nors langą", - nusprendė spalvingų drobių tapytojas.

Sūpuoklės

"Visada esti kuriančių žmonių. Bet būtinai randasi ir griaunančių. Kažkoks geruolis ant Jono kalnelio medžių pakabino sūpynes. Man taip būdavo gražu pasižiūrėti, kaip ant jų nutūpusi porelė sūpuojasi ir švelniai pasibučiuoja. Išpjautais krūmais ir medžiais Jono kalnelis tarsi pradėjo atgauti gyvybę. Ne, kažkas ėmė ir nupjovė tas sūpynes", - apmaudavo Romas.

Jis apgailestauja ir dėl to, kad išnaikinti labai mėgti senamiesčio "taškai" - aludės "Europa", "Žvejai".

"Nuasmeninti interjerai, kartu su jais tarsi išrauta tų barų dvasia. Bet gal taip ir turi būti? Naujos kartos, kiti interjerai, kuriuose kaupiamos visai kitokios rūšies dvasios. Gal internetinei kartai ir nebereikia to, ko mums reikėjo", - tarsi kvietė diskusijai dailininkas, kuriam tie barai nebuvo paskutinėje vietoje.

Menas - dirbtinių gėlių girliandos?

Čia negaliu neįkišti savo trigrašio. Kai gal 1993 metais išbirbiau Paryžiun su 60 turistų grupe, labiausiai norėjau pamaklinėti Monmartre, mat iš Anri Periušo (Henri Perruchot) knygų "Van Gogo gyvenimas", "Sezano gyvenimas", kitų dailininkų biografijų regėjosi, jog Monmartro kalvą pažįstu gal labiau negu Jono kalnelį. Pasisekė - apgyvendino gal pusės žvaigždutės viešbutyje, bet pačioje Monmartro kalvos viršūnėje. Leisdamasi žemyn nuo tos kalvos išgirdau bitlų melodijas, kurias baltu fortepijonu kažkuriame bare skambino kažkoks vyrukas. Prisiekiau, - kai po turistinių maršrutų grįšime, būtinai čia užsuksiu.

ŠVENTĖ. 1991 metų rugpjūčio pučas Romą Klimavičių užklupo Marselyje. Prancūzai kolegos ragino rašyti pareiškimus pabėgėlio statusui įgyti. Parašė ir sudraskė. Pučo pabaigą atšventė su Lietuvos vėliava ir trimitu. Rimo Klimavičiaus archyvo nuotr.

Naktį po 40 km kelionės pėsčiomis per Paryžių ir kopimo laiptais (funikulierius nebeveikė) į tą kalvą tos kavinės neberadau. O paskui iš kitų turistų grupės sužinojau, kad būtent tame bare Ernestas Hemingvėjus rašė romaną "Kam skambina varpai", kad jame nuolat rinkdavosi mano iš knygų žinomi ir dėl paveikslų dievinami impresionistai. O svarbiausia - kad toje kavinėje interjeras nepakitęs nuo XIX amžiaus.

Todėl niekaip negaliu suprasti, kodėl Klaipėdoje, keičiantis šeimininkams, tuoj išardomi, išdraskomi interjerai, keičiant ne ką geresniais ar įdomesniais. Kažkam jau parūpo užteplioti Danieliaus Rusio ištapytas sienas ant "Centro" baro, paprastoje valgykloje senajame turguje jo ištapytos sienos užklijuotos tapetais, sunaikinti stalviršiai ir durys to paties Danieliaus vienu stiliumi su tapyba sukurti. Užuot kūrę legendas, perpintas su realybe apie Klaipėdos bohemą ir jos įpročius, dažnai užeigų šeimininkai, nelabai pažįstami su menais ir nesugebantys jų vertinti, lengvai tų menų atsisako ir net sunaikina prikabindami dirbtinių gėlių girliandų arba tik jiems patiems patinkančių pigiai mugėse pirktų paveikslų ar neskoningų reprodukcijų.

Dailininkų Mekoje

R. Klimavičius jau turėjo dirbtuves Tomo gatvėje, kai su skulptoriumi Klaudijumi Pūdymu išdardėjo į dailininkų Meką - Paryžių. Ne tuščiomis - vežėsi savo darbus.

"Aš dabar net nesuprantu, kaip mes įveikėme sienas, nes jokių reikalingų popierių neturėjome. Tiesiog laimės kūdikiai", - džiaugiasi jis. Ir didžiuojasi: "Mes buvome pirmieji dailininkai iš Lietuvos, Paryžiaus galerijose surengę parodas." Viena buvo kartu su tapytoja Dalia Kasčiūnaite, kurios darbus dar sovietmečiu vertino ir graibstė užsieniečiai.

Žinoma, jie Paryžiuje nebuvo lietuviai pionieriai. Paryžiaus mansardas ir galerijas jau buvo pažabojęs ne vienas smetoninės Lietuvos ir nuo stalininio teroro į Vakarus pasitraukęs lietuvis dailininkas.

PARODA. Romas Klimavičius ir Klaudijus Pūdymas savo darbų parodą surengė galerijoje Paryžiaus centre. Rimo Klimavičiaus archyvo nuotr.

"Apsigyvenome Paryžiaus centre, jame žvalgėmės ir galerijų, kurias galėtume išsinuomoti. Kur tik beužeidavom - į galeriją, duonos ar pieno, vyno ar daržovių parduotuvę, mūsų teiraudavosi, kas mes tokie. Kai prisipažindavome esą dailininkai, į mus žvelgdavo su pagarba. Skirtingai nei Lietuvoje, kai vengi išpažinti savo profesiją", - 25 metų senumo įspūdžiais dalijosi Romas.

Atsivežę darbus iš Lietuvos, Paryžiuje padirbėdavo gatvės dailininkais, tapydami praeivių portretus ar piešdami jų šaržus. Taip užsidirbdavo galerijų nuomai ir maistui. 1991-ųjų rugpjūčio pučo įvykiai klaipėdiečius dailininkus užklupo Marselyje.

"Paraginti pačių prancūzų, mudu su Klaudijumi jau buvome parašę pareiškimus likti gyventi ten. Bet rūpėjo sūnūs Dovydas ir Rokas, rūpėjo mama ir tėtis, daug kas rūpėjo Lietuvoje man, rūpėjo ir Klaudijui. Jau parašytus pareiškimus suplėšėme ir grįžome į Lietuvą, kad kitais metais vėl važiuotume į Paryžių", - pasakojo dailininkas.

Anonsas

Kitą antradienį - Romo Klimavičiaus ir skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo Paryžius su šviesaus atminimo skulptoriumi Antanu Mončiu, UNESCO atstove Lietuvai Ugne Karvelis. O kas prie židinio ir tarp "balkių" po vojažų Paryžiuje "bohemuodavo" Tomo g. 20-ojo namo mansardoje?

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".