"Aronai, kur tu važiuoji? Juk tai ne lietuvių miestas", - jau spėti įgyti Panevėžyje draugai bandė atkalbėti Arkadijų Lichtinšainą, kai šis su šeima 1951 m. pasišovė kraustytis į Klaipėdą.
"Pas mus namuose visada būdavo pilna žmonių. Kad suaugusiems nesimaišyčiau po kojomis, užsikardavau ant spintos ir iš aukštybių labai įdėmiai klausydavausi, ką tėvas su svečiais kalba", - panevėžietišką gyvenimo periodą prisiminė Lichtinšainų pirmagimis Markas.
Arčiau Lenkijos
Karo audrų blaškoma Lichtinšainų giminė labai sumažėjo per holokaustą. Kaip brangiausią relikviją šiandien M. Lichtinšainas saugo per įvairius stebuklus likusių gyvų Lichtinšainų nuotrauką.
"Tai vieninteliai Lichtinšainai visame pasaulyje. Tiesa, dabar jau suaugo ir subrendo Lichtinšainų jaunosios atžalos", - sakė jis, paaiškindamas, kas toje nuotraukoje-relikvijoje nufotografuoti.
Sykiu jis priminė, kad jų giminės pavardė buvusi Lichtėnšteinai, bet sovietiniai raštininkai dokumentuose rašė pagal savo išprusimą ir supratimą. Taip Aronas Lichtėnšteinas tapo Arkadijum Lichtinšainu. Beje, mano tėvas, gimęs Bostone, sovietmečiu irgi buvo "perkrikšytas" iš Viliaus į Vasią, t. y. Vaclovą - bent tiek pavyko išsiderėti...
Karo audrų vėtyti ir mėtyti pagaliau Lichtinšainai "nusėdo" Vorošilovske. Bet neilgam - dirbusiam valstybinėje prekyboje Lichtinšainui žinią iš Lietuvos davė lietuviai draugai, kviesdami atvykti tai valstybinei prekybai vadovauti Panevėžyje.
RELIKVIJA. Po holokausto ir karo audrų pasaulyje buvo likę tik tiek Lichtinšainų - pirmoje eilėje su Marko pussesere Klara ant kelių senelė Eti, senelis Avadijus su Marku, tėvo brolis Borisas, antroje eilėje Marko mama Ida, tėvas Arkadijus ir jo brolienė Liubovė.
"Tėvas buvo baigęs gimnaziją Lenkijoje, o universitetą - Ukrainoje (Lvove). Iš Lietuvos visi gabieji ir raštingieji buvo išvežti į Sibirą arba emigravę į Vakarus. Tad pokariu buvo striuka su kadrais. Tėvas neilgai svarstė - į Lietuvą. Vis arčiau Lenkijos, kurioje gyveno tėvo gentainių. Taip mes atsidūrėme Panevėžyje, o netrukus ir Klaipėdoje, nors tėvas buvo labai atkalbinėjamas nuo tokio žingsnio", - šeimos istorijos niuansus vardino M. Lichtinšainas.
Butai
Klaipėdoje Lichtinšainai ne iš karto buvo apgyvendinti Vilties gatvėje.
"Kurį laiką gyvenome Ramiojoje gatvėje. Kadangi tėvas buvo patyręs daug negandų dėl karo audrų, labai suprato tuos, kurie grįždavo iš tremčių ir neturėdavo kur prisiglausti. Pasiūlydavo mūsų buto pastogę, neretai ir darbą. Kai kuriuos netgi priregistruodavo. Tai dažnai mūsų butas atrodydavo kaip skruzdėlynas.
Kartą aukšto rango rusakalbis pareigūnas, matęs, kaip mes gyvenome, tėvui pašnabždėjo gaunąs paskyrimą "aukščiau" ir išvažiuojąs iš Klaipėdos. Jis prieš išvažiuodamas pasiūlė susikeisti gyvenamais plotais - jo visą namą Herkaus Manto gatvėje į trijų kambarių butą Ramiojoje. Tėvai buvo sutrikę - ką jie darys su tiek kambarių? O labiausiai išsigando mama - tiek grindų, tiek langų. Bet... persikraustėme.
Ir tame name negyvenome vieni - dar kelios šeimos. Ten man labai patiko. Jau augo mano brolis Aleksandras, netrukus į pasaulį turėjo pasibelsti ir sesutė Ela. O Vykdomajame miesto komitete buvo svarstoma perspektyva dėl vaikų darželio viename iš Vilties gatvės pastatų. Tėvas sukluso. Ir būtent dėl darželio perspektyvos šalia namų mes ir persikraustėme į Vilties gatvę. Bet... darželio taip ir nepastatė", - kraustynių priežastį iš prabangaus namo Herkaus Manto gatvėje į butą Vilties gatvėje išklostė M. Lichtinšainas.
Darbo kabinetas
Kad ir kokiame name begyventų Lichtinšainai, šeimos galva visada turėdavo kabinetą. Pono Marko paklausus, ar jaučiąs nostalgiją Vilties g. 5-ajam namui, prisipažino, kad ne. Nostalgiją jaučiąs tik tėvo kabinetui, į kurį teįžengė būdamas keturiolikos.
"Kai tėvas būdavo darbe, prie jo darbo stalo karaliaudavau aš. Kai jis nueidavo miegoti, sliūkindavau į kabinetą, nes ten buvo labai daug pagundų. Pirmiausiai - knygos. Kažkada užsispyriau jas suskaičiuoti - daugiau nei šeši tūkstančiai jų buvo. Tarp tų knygų atradau ir lenkų kalba "Istorija žydov rosijskich". Dabar suvokiu, kad ją perskaitęs aš iš tiesų tapau žydu. Sovietmečiu žydų į koncentracijos stovyklas nekišdavo, bet daug kur būdavo paspęstos kliūtys. Kad ir stojant į aukštąsias mokyklas. Taip, stoti galėjai, bet ne į tą specialybę, kurios žinių norėjai įgyti, o į tą, kur tau leidžiama įstoti. Todėl mūsų tautos žmonės keisdavo vardus ir pavardes į rusiškas, lietuviškas. O aš nuo keturiolikos atvirai deklaruodavau - žydas", - sakė Lichtinšainų vyriausiasis sūnus.
O jaunesnysis Lichtinšainų sūnus Aleksandras nepamena, kad jam būtų buvęs tabu tėvo kabinetas.
"Taip, žinojau, kad kabinete neturiu teisės žaisti, tarkim, prisivedęs draugų. Bet man ir tokio poreikio nebuvo, nes aš turėjau savo stalą, ant kurio nuolatos ką nors konstruodavau ar krapštydavausi su radijumi. Šitas pomėgis vėliau apsprendė ir mano pasirinkto mokslo kryptį - tapau radioelektronikos specialistu ir dirbau Matavimo prietaisų mokslo tyrimo institute Vilniuje", - sakė jis.
Aleksandras, kaip ir Markas, irgi prisiminė knygų gausybę tėvo darbo kabinete. Taip pat įrištus laikraščių, žurnalų komplektus. Juk tai buvo laikai, kai nei internetų, nei "gūglų" nebuvo. Norėdamas susirasti kokią informaciją kūprindavai į biblioteką. Arba štai taip, kaip A. Lichtinšainas - informacijos šaltinius laikei po ranka, darbo kabinete.
JUOKINGA NUOTRAUKA. Už naujoves prekyboje, už jų diegimo visoje SSRS įnašą Klaipėdos prekybos valdybos viršininkas Arkadijus Lichtinšainas susišlavė daugybę valstybinių apdovanojimų, tarp jų ordinų ir medalių. Tėvo portretą su medaliais ir ordinais ant krūtinės jo vyriausiasis sūnus, maištininkas nuo vaikystės Markas Lichtinšainas vadina juokinga nuotrauka.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
ANONSAS
Kuo ypatingas Arkadijaus Lichtinšaino darbo stalas? Kas šeimoje buvo protingiausias? Dėl ko nerimavo Arkadijus Lichtinšainas? Kokiomis aplinkybėmis Lichtinšainų sūnus Aleksandras sužinojo apie Vasario 16-ąją? Su kuo draugavo jų šeima - atsakymus į šiuos klausimus rasite jau kitoje "Akvarelėje".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą