Vyresnieji Bieliniai galvodami apie ateitį ėmė svarstyti galimybę pasistatyti namą. Kaip tik buvo dalinami žemės sklypai individualių namų statybai Įgulos gatvėje. Į ją ir nusitaikė chirurgas S. Bielinis. Ateitį jis, matyt, modeliavo taip, kad name turėtų gyventi dvi, o gal ir trys Bielinių kartos.
Namas Įgulos g. 1 per kelerius metus buvo pastatytas ir vyresnieji Bieliniai persikraustė į jį. Elena ir Stasys Bieliniai į Raudonojo Kryžiaus ligoninę vaikščiodavo pėsti - toks ir atstumas nuo namų iki darbo tebuvo, jei eidavai tiltu per geležinkelį.
Tiesa, tuo tiltu mažai kas laipiodavo - lapnodavo tiesiai per geležinkelio bėgius tilto apačioje. Ir neretai garvežiai nutrenkdavo tokius neatsargius pėsčiuosius. Tuometinė spauda apie nelaimingus atsitikimus tylėdavo, bet miestas ošdavo. Kurį laiką po tragedijų einantieji bėgiais būdavo gaudomi ir baudžiami, tačiau po kiek laiko budrumas atslūgdavo. Ir daugelis, kaip ir anksčiau, žirgliodavo per bėgius.
Bieliniai nebuvo išimtis. Tą nelemtą dieną į darbą einančio chirurgo koja įstrigo tarp bėgių - ir pralekiantis pro šalį garvežys kliudė S. Bielinį. Po trijų savaičių ligoninėje, nepaisant kolegų rūpesčių, chirurgas mirė. Galima sakyti, kad jo gedėjo visa Klaipėda. Ne tik buvę chirurgo pacientai, bet ir kiti klaipėdiečiai, kuriems S. Bielinis buvo vienaip ar kitaip padėjęs. Tad į kapines velionį lydėjo minios žmonių.
"Uošvis, taip netikėtai ir nelemtai apleidęs šį pasaulį, jau nebepamatė už mėnesio gimusio savo anūko Jonuko", - apgailestavo Žiedūna Valiušaitytė-Bielinienė.
Dabar tvirtinti negalėčiau, bet, man atrodo, kad po S. Bielinio žūties toje nelemtoje geležinkelio perėjoje bėgiai buvo atitverti. O tai buvo siaubingas barjeras garbingo amžiaus klaipėdiečiams pūškuoti stačiais tilto laiptais, kurie žiemą apledėdavo. Tas tiltas buvo neįveikiamas ir mamoms su vaikų vežimėliais, kol visai neseniai buvo pastatytas šiandieninis tiltas per geležinkelį, kadaise nusinešusį tiek klaipėdiečių gyvybių...
S. Bielinis 1977-ųjų vasarį buvo palaidotas Joniškės kapinėse, o šeima, sukrėsta šios tragedijos, po trejų metų, 1980-ųjų gruodžio 19-ąją, skaudžiai išgyveno kitą - Gintaro Bielinio - netektį. Jis žuvo eismo nelaimėje važiuojant iš Vilniaus į Rokiškį.
LAIDOTUVĖS II. Nors 1977 metais jau buvo atvertos Joniškės kapinių gedulo namų durys, daugelis klaipėdiečių mirusiuosius šarvodavo namuose - jaukiau, patogiau. Stasys Bielinis, žuvęs užkabintas garvežio, taip pat buvo pašarvotas savo namuose Įgulos g. 1. Nuotraukoje (iš kairės): Elena Bielinienė, Gintaras Bielinis su sūnumi Stasiu, Žiedūna Bielinienė. Po mėnesio, kovo 31 dieną, gimė antrasis velionio anūkas - Jonas.
Viskas kaip ūkuose
E. Bielinienė, praradusi ir vyrą, ir sūnų, nebeturėjo jėgų rūpintis apeigomis ir ritualais.
"Aš irgi buvau palaužta, sutrikusi. Kaip tuomet buvo tarsi ir norma, tabletė po tabletės rijau raminamuosius. Visi laidotuvių reikalai sugulė ant Gintaro vaikystės ir jaunystės draugo, kaimynystėje anuomet gyvenusio Marko Lichtinšaino, Gintaro buvusio bendradarbio ir geriausio to meto draugo vilniečio psichiatro Ryčio Galdiko, mano geriausios nuo mokyklos laikų draugės Natalijos Gedvilaitės pečių.
Natalija ir Rytis laukė manęs Vilniuje prie morgo. Kai pasiėmėme Gintarą, jie lydėjo mus į Klaipėdą. Aš visiškai negalėjau verkti: nei sužinojusi apie mirtį, nei per laidotuves, nei vėliau. Sako, kad tai blogai. Todėl Rytis visas keturias dienas prižiūrėjo mane ir reguliavo. Natalija tomis dienomis šeimininkavo uošvių namuose, paruošė gedulingus pietus, o Markas kartu su Ryčiu dirbo visus susijusius su laidotuvėmis darbus. Jiems esu be galo dėkinga. O visos mano vyro, dviejų sūnų tėvo, laidotuvės man nugrimzdusios tarsi ūkuose", - prisipažino Ž. Bielinienė.
G. Bielinio laidotuvės, nors jis kelerius metus jau negyveno Klaipėdoje, palydinčiųjų gausa beveik prilygo tėvo laidotuvėms.
Stasys, Gintaras ir Elena Bieliniai palaidoti Joniškės kapinėse.
Gyvenimas be vyro ir tėvo
"Po laidotuvių didžiausia atrama buvo mano tėvai - tėtis atvažiavo į Rokiškį. Pabuvęs apie savaitę mažąjį sūnų išsivežė į Palangą. Vienu metu mažasis net lankė darželį Palangoje. Didysis jau buvo pirmokas. Po metų iš Rokiškio su vaikais persikėliau į Klaipėdą. Didžiausia pagalbininke tapo mano mama. Kadangi daug dirbau, ji vyresnįjį sūnų išleisdavo į mokyklą, paruošdavo vaikams valgyti, kantriai vyresnįjį mokė rašyti, patikrindavo pamokas. Vaikai visus savaitgalius ir vasaras praleisdavo pas mano tėvus Palangoje.
Nenutrūko ryšiai ir su anyta, kurią su vaikais lankydavome. Didžiausia ir ryški jos pagalba buvo, kai mirė mano mama. Anyta pardavė namą, pati persikraustė į dviejų kambarių butą, o likusius pinigus atidavė man. Už juos abu vaikai sėkmingai ir mokyklą, ir aukštuosius baigė", - beveik 40 metų atminimo labirintais vedžiojo p. Žiedūna.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
PRAŠYMAS
Prašome atsiliepti žmones, pokario Klaipėdoje gyvenusius Lenino (dabar - Vilties) gatvės 9-ajame name. Skambinti tel. 8 612 24184 arba rašyti el. adresu [email protected]
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą