"Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (527)

Taigi, "desantas" iš Marijampolės į Klaipėdą 1963 m. atplukdė dar būrį talentingų aktorių, išalkusių vaidmenų ir scenos. Tas "desantas" atplukdė ir dar kelias aktorių sutuoktinių poras - Jūratę Jankauskaitę ir Vytautą Paukštę, Nijolę Narijauskaitę ir Bronių Gražį. Netrukus teatras turėjo ir dar vieną sutuoktinių porą - Eleną Gaigalaitę ir Povilą Gaidį. Ilgametis Klaipėdos dramos teatro vyriausiasis režisierius, vėliau teatro meno vadovas P. Gaidys, vertindamas savo darbus KDT, iš beveik šimto statytų yra išskyręs šiuos spektaklius: "Pirtis", "Laikrodininkas ir višta", "Dramblys", "Abstinentas", "Poliglotas", "Dugne", Justino Marcinkevičiaus dramas "Mindaugas", "Mažvydas", "Katedra", "Karalius Elnias", "Žemaičių piemuo".

Riboženklis - "Karalius Elnias"

Nors augau visai ne aktorių šeimoje, tačiau P. Cvirkos (dabartinėje Turgaus) gatvėje, todėl teatras buvo didelė vaikiško, paaugliško, paskui jaunystės, o dabar ir brandaus gyvenimo dalis. Nors tuomet, kai P. Gaidys 1965 m. pastatė K. Gocio "Karalių Elnią", apie teatro meną nedaug, o gal ir visai neišmaniau, bet pajutau kažkokį dar nepatirtą scenos vėją. Tai dabar suvokiu - vyravo realistinis menas, nuo kurio, žinoma, nepabėgo ir teatras. Net pasakos ar Šekspyro dramos buvo tokios realios... Ir staiga - gūsiai improvizacijų nuo scenos. Improvizacijų gimtojo miesto Klaipėdos tema. Improvizavo beveik visi aktoriai, vaidinę tame spektaklyje. Bet man, gal ir subjektyviai, atrodo, kad improvizacijos viršūnes siekė aktorius Balys Barauskas. "Karalius Elnias" bent jau man tapo naujų vėjų mylimame teatre riboženkliu, kurį savo režisūra nubrėžė P. Gaidys. Kažkas naujo dvelkė ir iš K. Sajos pjesių "Abstinentas", "Poliglotas", "lūždavome" iš juoko "Proletariniame laimės malūne", kuriame atsispindėjo sovietinių gyvenimo realijų nesąmonės. Žiūrėdama šitą spektaklį publika jausdavosi vos ne disidentas. Į Klaipėdą, beveik kaip į Panevėžį žiūrėti Juozo Miltinio spektaklių, plūsdavo žiūrovai iš visos Lietuvos. Net gilias teatrinio meno tradicijas turintys vilniečiai ir kauniečiai į Klaipėdą važiuodavo žiūrėti P. Gaidžio pastatymų.

CEMENTAVIMAS. Kai 1963 m. į Klaipėdą dirbti atvažiavo grupė aktorių iš Marijampolės, reikėjo derinti klaipėdiečių ir marijampoliečių jau "užsidirbtus" amplua. Taip radosi Marijos Černiauskaitės ir Vytauto Paukštės duetas.

Teatro gyvsidabris ir didis organizatorius

KDT aktoriai tikrai daug dirbo repetuodami, vaidindami, gastroliuodami po miestelius ir kaimus. Kas be ko, neišskiriant ir Lietuvos teatrinių mekų Vilniuje ir Kaune. Ir čia klaipėdiečių pastatymai buvo laukiami, vertinami. Nepaisydami didelių tiesioginio darbo krūvių, daugelis aktorių buvo įkinkyti ir į visuomeninius darbus arba vadovauti mokyklų teatrams, įvairių sferų tuomet labai populiarioms agitbrigadoms. Klaipėdos dramos teatro meno tarybos narys, Lietuvos teatro sąjungos prezidiumo narys, Klaipėdos miesto dramos sekcijos pirmininkas, - tokį visuomeninį krūvį vežė B. Gražys. Nuo 1968 m., baigęs režisūros kursus Mažajame teatre Maskvoje, jis suskato ir režisuoti. B. Gražys buvo tikras gyvas sidabras, labai greitai įsiliejęs į Klaipėdos gyvenimą: kūrė scenarijus, ruošė projektus ir režisavo Jūros, dainų, sporto, rašytojų, poetų, medikų šventes Klaipėdoje, Tarptautinės teatro dienos ir kitus renginius, nestokojusius humoro.

"Klaipėdos dramos teatras man neįsivaizduojamas be Broniaus Gražio. Organizuodami antrąją Palangos kurortinio sezono atidarymo šventę, pradėjome ieškoti režisieriaus. Tada iki mūsų atėjo žinia, kad Jūros šventes režisuoja B. Gražys. Tuo metu Klaipėdoje buvo trijų "G" kūrybinė grupė šventėms organizuoti - Gražys, Gudavičius ir Gricius. Kaip švenčių organizatorių Gražį apibūdinti nelengva - jis turėjo tiek fantazijos, kūrybinio polėkio, kad jo mintys, sumanymai dažnai pranokdavo realias mūsų galimybes. Jo mintis lėkdavo į priekį, palikusi mus kažkur toli svarstyti, galvoti - o kaip tai padaryti, įgyvendinti? Tačiau ką įstengdavome padaryti - darydavome su dideliu džiaugsmu, uždegti Gražio sumanymų ir entuziazmo", - B. Gražį yra charakterizavusi daugelį metų Klaipėdos kultūros skyriui vadovavusi Nijolė Navogreckienė.

"Iš daugybės susitikimų ir bendro darbo su juo man įstrigo renginys, kurį kartu darėme paskutinį kartą. Tai buvo Lietuvos trispalvės iškėlimas ant Muzikinio teatro bokšto. Man sunku rasti žodžius, kaip jį apibūdinti. Man atrodo, kad tas vėliavos iškėlimas jam buvo sakralus. Tokio atsidavusio, susikaupusio, pasišventusio Broniaus niekada nebuvau mačiusi. Vėliavos kėlimas praėjo įspūdingai, žmonių buvo neįsivaizduojamos minios, jie buvo užtvindę Herkaus Manto gatvę, Atgimimo aikštę, Danės ir Žvejų gatves, Biržos tiltą, dalį Tiltų gatvės. Tai buvo mūsų bendro darbo pabaiga ir sykiu jis man atsiskleidė visiškai kitaip. Toks jis man liko neužmirštamas visam laikui", - sakė p. N. Navogreckienė. Be visų teatrinių, visuomeninių darbų, B. Gražys turėjo ir reikšmingų pomėgių - tapybos darbų kolekcija, eilėraščių rašymas, kolegų ir ne kolegų jubiliejams jis "trenkdavo" įspūdingas odes, atspindinčias jubiliatų charakterį. Prie tapybos darbų kolekcijos reikėtų stabtelėti ilgiau, nes... Nes aktoriai labai susibičiuliavo su Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio kultūros politikos dėka į Klaipėdą "prūdais" plūstelėjusiais dailininkais.

KVARTETAS. Marija Černiauskaitė "duetavo" ir su Broniumi Gražiu 2003 m. P. Gaidžio statytame R. Harvudo "Kvartete".

Anonsas

Teatro ir dailininkų draugystė Klaipėdoje buvo išskirtinis reiškinys - bičiuliavimasis dažnai virsdavo bendrais projektais, aktoriai ir dailininkai vieni iš kitų semdavosi įkvėpimo. Kuo tai pasireikšdavo - kitą penktadienį. Rašinyje tarsi per lupą aptiksime ir Josifo Stalino anūko paliktą pėdsaką KDT.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d. Dabar ciklo rašiniai spausdinami penktadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".