"Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (528)

"Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (528)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau varstysime Teatro g. 2-uoju numeriu žymimo Klaipėdos dramos teatro duris. Tas sunkiąsias, varstomas, tegul ir rekonstruotas pagal autentiškus brėžinius, turinčias jau 200 metų.

Visą gyvenimą nuo mažumės žavėjusis teatru, kažkaip visai nesusimąstydavau, kokia vis dėlto svarbi persona teatre yra režisierius ar meno vadovas. Ir kokia atsakomybė slegia jo pečius.

Nors Klaipėdos dramos teatras knibždėte knibždėjo talentingomis asmenybėmis, Povilas Gaidys, "cementuodamas" klaipėdiečius ir iš Marijampolės atvykusius aktorius, jau galvojo apie ateitį. Juk 40-mečiams aktoriams, kad ir kaip sklidiniems talentų, nepaskirsi Romeo ir Džiuljetos vaidmens... Taigi, 1966 m. teatre radosi jaunimo - ką tik Valstybinę konservatoriją baigę Nijolė Sabulytė, Julija Sakalaitė, Ričardas Poškus. Klaipėdoje gimęs ir augęs Ričardas dar konservatorijoje buvo "susikukavęs" su Nijole. Tad netrukus teatre radosi dar viena sutuoktinių pora.

IŠBANDYMAI. 1980 m. į KDT aktorių gretas įsiliejo visas Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose Povilo Gaidžio teatrui parengtas kursas. Nei teatro grandai, nei jaunieji aktoriai nenujautė, kokie išbandymai laukia, kai už kelerių metų prasidės teatro rekonstrukcija.


Jaunieji aktoriai nebuvo iš tų, kurie į svetimą vienuolyną keliauja su savo "samovaru". Jie puikiai suvokė, kaip stinga sceninės patirties. Todėl godžiai dairėsi į pripažintus teatro metrus. Nijolei labai patiko Balio Barausko "štukos" - parodijos, improvizacijos, ypač per pačias įvairiausias teatro šventes, kai jis tapdavo Aukštaičių bobute. Per tas šventes sužibėdavo ir Algirdas Kubilius, užsidėdamas "Kauno ponečkos" kaukę. "Prisiekiu, parodijuoti yra labai sunku, tuo labiau kad reikia ir pagalvoti apie tai, - tai kas juokinga, negali būti įžeidu", - teigė p. Nijolė, parodijavusi ir patį teatro direktorių Balį Juškevičių, ir kolegę Nijolę Narijauskaitę, ir šimtą hektarų aprėpiantį Bronių Gražį.

"Per Teatro dieną į Klaipėdą atvažiuodavo teatrologai, Teatro sąjungos valdininkai, kai kada ir kultūros ministrai su mumis Teatro dienas švęsdavo. Tad parodijuodami neaplenkdavome ir jų, aptarinėjome ne tik nuopelnus kultūrai, bet ir kaip pasidabinę. Daugelį metų panašiems tikslams "tarnavo" grupė "Kulisas". Įvairiausiems pokštams prikalbindavau Kubilių, ir man labai patiko su juo "kukuoti", nes jis pasiduodavo mano sumanymams ir provokacijoms. Teatro dienoms scenarijus rengdavo Povilas Gaidys ir Bronius Gražys. "Kulisas" tebuvo tik scenarijaus dalis. Bet juk kasmet negali kartotis. Vėliau gimė ansamblis "Purpurinė rožė", kuri vėliau transformavosi į "Prisirpusias mėlynes". Jau buvo prasidėjusi teatro rekonstrukcija, kai teko glaustis po "muzikinio" stogu. Alkome vaidmenų. Tos "Mėlynės" buvo tikra atgaiva", - prisiminė N. Sabulytė. O Nijolė Narijauskaitė-Gražienė jai antrino: "Aktorių - daug, vaidmenų - mažai. Prastovos aktoriui yra labai skaudžios. Kai remontavo teatrą, ir mes likome be namų ir vaidmenų, tiesiog dusome be darbo. Tuomet mes, keturios aktorės (Jūratė Jankauskaitė, Julija Sakalaitė, Edita Kauzaitė ir aš), sumanėme pačios imtis ir vaidmenų, ir režisūros. Pasirinkome Tenesio Viljamso pjesę "Gražus sekmadienis piknikui". Ta pjesė tuomet dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą, tai Julija Sakalaitė tapo vertėja. Spektaklį režisuoti įkalbėjome Alvydą Vizgirdą. Ir kokios jautėmės laimingos, kai vaidinome Medienos medžiagų kombinato salytėje! Žiūrovai choru tvirtino, kad spektaklis pavyko. Buvome tiesiog išbadėjusios dirbti. Dėl to paties radosi ir "Prisirpusios mėlynės". Su tuo ansambliu mes tiesiog maudėmės populiarumo jūroje."

Bet grįžkime į teatro 1966 m., kai jis pasipildė jaunaisiais aktoriais.

Draugystė su dailininkais

"Kai 1966 metais pradėjome čia dirbti, teatras kaip tik ruošėsi žymėti gyvavimo dvidešimtmetį. Na, tuomet juk viskas "prasidėdavo" nuo 1945 metų... Draugystė su Klaipėdos dailininkais Broniaus Gražio dėka jau buvo prasidėjusi. Tai dailininkai buvo kviečiami tapyti aktorių portretų. Buvo surengta paroda. Portretai buvo tapomi ir vėliau. Labai vertinu Juozo Vosyliaus mano tapytą portretą, kuriame ne tik aš kaip aktorė, bet ir kaip žmogus atskleista. Algirdas Taurinskas tapė Bronių Gražį su Nijole Narijauskaite, Angelina Banytė - Povilą Gaidį su Elena Gaigalaite, daugelis dailininkų taikėsi į Vytautą Kanclerį, Vytautą Paukštę ir kitus aktorius, kuriems portretus vėliau dovanodavo. Toji draugystė su dailininkais buvo labai vaisinga, nes pozuojant ir bent kiek pasišnekant gimdavo įvairiausių sumanymų. Pačių įvairiausių idėjų ir sumanymų siūlydavo Algis Klimavičius, beje, nuolatinis jubiliejinių leidinių apipavidalintojas. Dailininkai buvo patys aktyviausi spektaklių lankytojai. Dabar net atrodo keista, kaip po kokios premjeros niekas neskubėdavo namo, - sugriūdavome į teatro bufetą ir kol bufetininkės neišvarydavo, dalindavomės įspūdžiais. Bet ir kai išvarydavo, keliaudavome į Gražių namus arba Aukštojoje gatvėje buvusią tapytojo Algirdo Taurinsko dirbtuvę", - pasakojo p. Nijolė.

Tokioje vakaronėje "pas Taurinską" yra tekę dalyvauti ir man. Spėkit, ką veikėme? Išsekus įspūdžiams apie spektaklio premjerą, B. Gražio iniciatyva buvo dalijamas "žiedas". Šiandienos jaunieji, nuo ausų iki kojų apsikarstę elektronika, spėju, net nežino, kas tai per dalybos... Na, vienas iš kompanijos turi atspėti, pas kurį tas "žiedas", kad ir saldainio popierėlis, "žydi". Jei atspėja, išvaromas, o sugrįžusiam supasakojami "pletkai", iš kurių turi išsirinkti vieną, labiausiai patikusį. "Pletko" autorius sėsdavo į rato vidurį. Menotyrininkas Petras Šmitas su žmona Felicija, Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus tuometė pirmininkė Violeta Skirgailaitė, rašytojai, na, ir Bronius Gražys ar Algirdas Taurinskas jau buvo prie keturiasdešimtmečio ribos ar net peržengę tą ribą, bet kiek kildavo azarto, žaismės.

Turiu pranešti, kad anuomet naktį alkoholio niekur nenusipirksi, beje, kaip ir dabar, tad tas azartas, žaismė buvo visai ne svaiginimosi, o natūralaus azarto pasekmė...

Anonsas

Kitą penktadienį - apie Teatro artistų gebėjimą žaisti, taip pat tarsi su lupa ieškosime Josifo Stalino anūko palikto pėdsako KDT.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2018 m. vasario išeina penktadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder