Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (551)

O virš jos - butai. Kai apie 1965-1967 m. vyko namo kapitalinis remontas, šio pastato gyventojams buvo siūlomos naujos statybos "chruščiovkės". Ir daugelis su dideliu džiaugsmu kraustėsi į jas. Nes jose - ir tualetai, ir karštas vanduo, ir centrinis šildymas. Tik kelios šeimos, iškentusios manevrinių butų blakynus, begrįžo į tą namą. Jiems buvo svarbu gyventi Klaipėdos senamiesčio širdyje. Kuo visa tai virs ateityje, neužteko fantazijos įsivaizduoti. Bet apie visa tai ir dar daug ką kita - vėliau. Dabar patyrinėkime, kas, kada ir kokiu tikslu tą namą pastatė.

Pirklių gūžta

MLIM istorikė Zita Genienė nurodė namo ištakų pradžią: "Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad 1807 metais du sklypai šioje vietoje priklausė Simpsonui jaunesniajam. Juose stovėjo gyvenamasis namas ir buvo medienos sandėlis. 1853-1854 m. čia veikė navigacijos mokykla. 1854 metų gaisrui nuniokojus statinius, dviejų sklypų vietoje buvo pastatytas gyvenamasis namas. 1858 metais jis priklausė laivų savininkui Behrendtui, o 1866-aisiais savininku jau nurodomas pirklys Lewy Meyeris. Pastate veikė savininko prekybinė kontora, prekybininko Albrechto kepurių krautuvė. 1898 m. savininke nurodoma Lewy Meyerio našlė. Čia veikė jos sūnaus gydytojo Lewy Meyerio kabinetas. Išsinuomojęs patalpas, prekybininkas Julius Huhn įrengė moderniausius Klaipėdoje prekybos namus. 1898-1913 metų reklamose skelbiama, kad jie įrengti Berlyno pavyzdžiu, buvo prekiaujama puošniais ir madingais drabužiais, medvilnės ir šilko audiniais, įvairiomis galanterijos prekėmis, siuvimo reikmenimis, baltiniais, trikotažu, skėčiais nuo saulės ir lietaus, muzikiniais kūriniais, dovanomis, vaikiškais vežimėliais, siuvimo mašinomis ir dviračiais. Pabrėžiama, kad yra didžiulis prekių pasirinkimas, gera kokybė, žemos kainos ir puikus aptarnavimas", - pirminius pastato duomenis teikė Z. Genienė.

DABARTIS. Taip Turgaus (P. Cvirkos) g. 8 namas atrodo dabar. Jo gyventojai į savo butus vaikšto per įėjimą skersgatvyje. Egidijaus JANKAUSKO nuotraukos.

1909 m. namo savininku tapo Julius Huhn. Gyvenamąsias patalpas jis nuomojo pramonininkui iš Klaipėdos Joniškės priemiesčio V. Rosenbergui, advokatui R. Valentinui. 1915 m. J. Huhno prekybos namus ir pastatą įsigijo Adolph Preiss. Jo šeimai pastatas priklausė iki 1939 m. Ilgą laiką veikė J. Huhn vardo prekybos namai, patalpas nuomojosi įvairios prekybos bendrovės. Pastudijavusi namo istorijos archyvus, čia aptikau ir lietuvišką M. Pukio pavardę, kuris šiame name taip pat buvo įsirengęs prekybos namus. Kaip pats reklamose skelbėsi: "Pigiausias ir geriausios kokybės manufaktūros ir galanterijos prekes pirksi tik pas mus." Dar aptikau, kad šiame name 1944 m., kai vietiniai gyventojai jau buvo pagal griežtus grafikus evakuoti, o gal dar ir evakuojami, čia veikė fotoateljė. Kažin kam galėjo rūpėti fotografuotis, kai viešpatavo netikrumas ir baimė dėl ateities? Bet gal atvirkščiai - prieš apleidžiant Klaipėdą į ateljė būriais plūdo šeimos, svajojančios turėti bendrą nuotrauką. Nes juk niekas nežinojo, kaip susiklostys jų likimai...

Namas pokariu

Kas į šį namą atsikraustė pokariu, atkapstyti nepavyko. Bet gal dar pokario gyventojai, dėl pastato kapitalinio remonto iškraustyti į "chruščiovkes", atsilieps. Kelios šeimos, čia gyvenusios ne nuo 1945-1946 m. ir sugrįžusios po kapitalinio remonto, tvirtino, kad bibliotekos čia dar nebuvę. Šiandien Klaipėdos savivaldybės viešosios bibliotekos širdis čia, o jos 8 skyriai ir 13 filialų išsidėstę visame mieste. Ir juose vyksta nė kiek nemenkesnis kultūrinis, edukacinis darbas nei bibliotekos širdyje Turgaus g. 8. Nors senieji namo gyventojai ir teigia, kad kai jie čia atsikraustė, bibliotekos nebuvę, vis dėlto egzistavo knygų skyrelis, į kurį ieškoti reikalingų knygų vasaromis sugužėdavo 4-osios vidurinės mokyklos stropioji moksleivija.

"Kapitan Skadočka"

Mat lietuvių, rusų ir anglų kalbos mokytojai padiktuodavo knygų, kurias reikia perskaityti per vasarą, sąrašus. Kadangi būdavau priskiriama prie stropiųjų, nors pati savęs tikrai tokia nepripažinau, baigusi 5 klases, nukurnėjau į tą knygų skyrelį reikalauti Aleksandro Puškino knygos "Kapitan Skadočka".

Nors bibliotekininkė aiškino, kad tokios knygos nesą, o yra "Kapitanskaja dočka", su ja ginčijausi iki užkimimo. Mat knygų sąrašą diktuotuojant mylimai rusų kalbos mokytojai knygos pavadinimą buvau būtent taip nuklausiusi ir užsirašiusi. Galų gale turėjau pripažinti bibliotekininkės "viršenybę" ir pasiėmiau "Kapitanskaja dočka". Jos taip ir neskaičiau, nes buvau įsitikinusi egzistuojant knygą "Kapitan Skadočka"...

Bibliotekos įvaizdis

Būtent nuo to knygų skyrelio Turgaus g. 8 atsiradimo pradėjo formuotis bibliotekos įvaizdis - krosnis, kūrenama akmens anglimis ar malkomis, bibliotekininkė su šimtasiūle ir veltiniais, dar apsigaubusi ir vilnone skara, nes į tą knygų skyrelį tekdavo brautis ir gūdžiomis žiemomis. Ir dažnai jame nebūdavo lietuviškų nei rusiškų knygų. Jau nekalbant apie angliškas. "Tetai" su šimtasiūle ir veltiniais akys nugarmėdavo kažkur link pakaušio, įvardinus angliškos, adaptuotos vidurinėms mokykloms, knygelės pavadinimą. Taigi su tokiu bibliotekos įvaizdžiu iškurnėjusi studijuoti į Vilniaus universitetą, bibliotekų bijojau kaip velnias kryžiaus. Bet... niekur nesidėsi - be bibliotekų neišgyvensi, t.y. egzaminų neišlaikysi. Nors Vilniaus universiteto biblioteka buvo galinga, tačiau man labiau patiko lėkti į dabar Martyno Mažvydo biblioteka vadinamą - joje man būdavo kažkaip lengviau susigaudyti kartotekose ir susirasti reikalingas knygas. Universiteto bibliotekos kartotekos man atrodė sudėtingos. Mat ši biblioteka buvo Jungtinių Tautų Organizacijos ir jos padalinių depozitinė biblioteka, tai ir tvarkoma buvo atitinkamai. Net "nenuraukiau", kiek šioje bibliotekoje glūdi lobių. Tačiau jei ir būčiau žinojusi, kažin, ar prie jų būčiau prileista... Vilniaus universitete bibliotekininkai buvo rengiami būtent JTO lygio bibliotekoms, o paskirti atvažiavę į kaimų, miestelių bibliotekas, aptikdavo panašias darbo sąlygas, nusakytas anksčiau. Ir turint žinių tvarkyti JTO lygio bibliotekas, tekdavo tušinuku (jų, pakeitusių plunsnakočius ir rašalines, jau buvo) pildyti kartono korteles skurdokoms bibliotekų kartotekoms. Panašiai buvo ir Klaipėdos bibliotekose. Tik knygų pasirinkimas buvo platesnis nei miestelių ir kaimų kultūros ir švietimo (žodžio "edukacija" tuomet dar niekas nežinojo) židinėliuose. O Klaipėdos bibliotekos būdavo gausiai lankomos. Ypač kai jose kūrybos vakarus rengdavo vietiniai ir iš toliau atvykę rašytojai. Tuose vakaruose kartais nuskambėdavo ir disidentinių minčių, nors ir rašytojai, ir dalyvaujantys diskusijose bibliotekų skaitytojai puikiai žinojo, kad tai, kas išsakyta, gali atsiliepti rimtais nemalonumais...

Prašymas

Labai prašome atsiliepti šio namo gyventojus, kurie pastate apsigyveno tuojau po karo. Tel. 493435 arba rašyti laiškelį el. p. adresu [email protected]