Niekada nežinosi, kaip šią akimirką, valandą ar dieną tu vertinsi po daugelio metų... Ir štai ką iškvotėme iš klaipėdiečių apie Naujųjų sutikimą. Gal kai kurias jų sutikimo idėjas dar galėsite pritaikyti 2020 metams pasitikti?
"Įtikėjau kalėdiniais ir naujamečiais stebuklais"
KĘSTAS MEŠKYS: "Tai buvo kupinais audringų įvykių ir sunkumų 1991 - aisiais. Rašiau reportažą iš Klaipėdos uosto, per kurį tais metais keliavo nemaža krovinių su labdara byrančiai ir alkstančiai Sovietų Sąjungai. Vieną iš tų siuntų į Maskvą lydėjo ir ponas Norbertas Šiemanietcas - tuometinis vienos Vakarų Vokietijos kompiuterinės firmos atstovas Rytų Europai. Tai buvo jo pirmoji viešnagė Lietuvoje. Įsikalbėjome ne tik apie jo šią misiją, bet ir apie jo, ir mano gyvenimo kelius, apie tai, kaip jis per spaudą, radiją visoje Vokietijoje kvietė savo kraštiečius įsijungti į labdaringą veiklą, įkūrė šv. Mikalojaus pagalbos organizaciją, kuri jau spėjo paremti ne vien ką tik pasaulį sukrėtusio Armėnijos žemės drebėjimo aukas, Lenkijos vaikų ir senelių namus, bet ir varguolius Maskvoje, kur buvo jo ofisas. Tai buvo malonus ir nuoširdus pokalbis, po kurio gimė mano interviu laikraštyje. Negalėjau praleisti progos pasakyti jam, kad tokia labdara labai praverstų ir Klaipėdai, Lietuvai, kuri tuo metu kentėjo nuo Maskvos blokados. Pasikeitėme adresais, telefonais ir išsiskyrėme kaip seni draugai. Artėjo Kalėdų ir Naujų metų šventės. Taip susiklostė šeimyniniai reikalai, kad jas ruošiausi sutikti vienas. Ir labai nesigriaužiau, nes iki tol darbo specifika televizijoje versdavo jas sutikti darbe ar triukšmingose kolegų kompanijose.
Ir štai, iki Naujųjų likus gal 15 minučių, įsijungiu televizorių, prisipilu taurę šampano ir ruošiuosi pajusti vienatvės pilnaties malonumą. Ir staiga - durų skambutis. Keliuosi nuo sofos ir einu prie durų akutės pasižiūrėtį į tą, kuris kėsinasi sudrumsti mano idiliją. Ir ką aš matau joje - žvakės liepsna apšviestą tarsi mistinio angelo Norberto Šiemanietco veidą. Įteikęs man degančią kalėdinę žvakę, jis ištarė: "Atvežiau tau kalėdines dovanas - labdarą į Klaipėdą..." Ir dar ne kartą po to įvairiems Klaipėdos vaikų namams, ligoninėms Norbertas gabeno savo dovanas, kol nesustojo jo tauri širdis. Ir nuo tol, prisipažiniu, kaip ir vaikystėje tikiu Kalėdų ir Naujųjų stebuklais."
"Iki šiol prisimenu pirštinių spalvą ir grožį"
LIUBOVĖ STANIŠAUSKIENĖ: "Esu gimusi tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, tad prisiminimų "prūdai". Butkų Juzės gatvės name mama nuo pat pirmų mūsų su broliu gimimo metų pirkdavo mažą eglutę, statydavo ant taburetės. Ją uždengdavo baltu audeklu, o šalia eglutės pastatydavo vatinį Senelį Šaltį. Iš jo sulaukdavome saldainių ir mandarinų. Ir taip kasmet. O šilčiausias prisiminimas, kai kaimynas Aleksandras padovanojo gražiausias pirštinaites su Seneliu Šalčiu ir snaigėmis. Iki šiol prisimenu jų spalvą ir grožį!
Įspūdingiausias Naujųjų sutikimas buvo "šimkinėje" 1976 - aisiais. Išdrįsau vaidinti Freken Bok, nes nebijojau būti juokinga. Pasistengiau kuo baisiau išpaišyti veidą, kad niekas neatpažintų... O, kiek tada prisijuokėm! Kiek improvizavom. 1977-aisiais "šimkinės" Naujųjų sutiktuvės - šokiai ir viskas. Jūreivis vyras dažniausiai per Naujuosius būdavo jūroje. O kai krante - jokių miesto eglių, jokių restoranų. Geriausia švęsti šiltai namie."
"Skruostus svilino naujametis šaltis"
JONAS SĄLYGA: "Tai buvo nepamirštamas, įspūdingas Naujųjų metų sutikimas, kuris liko man kaip nuostabus prisiminimas visam gyvenimui. Naujųjų 1972-ųjų metų sutiktuvės - paskutiniai metai vidurinėje mokykloje. Žinojau, kad tais metais jau gausiu brandos atestatą, turėjau tikslą įstoti į Kauno medicinos institutą. Todėl tuos Naujuosius norėjau sutikti kitaip. Dalis klasės draugų gruodžio 31-osios pavakarę rinkosi į mano tėvų sodybą netoli didžiulio miško - mano tėtis dirbo to miško eiguliu. Mama visiems paruošė gardžią vakarienę, žvilgčiojome į laikrodį, kad dar spėtume miške įsikurti Naujuosius sutikti. Sniego buvo iki kelių, spaudė šaltukas. Tėtis pakinkė arklį, visi sukritome į medines roges, pridėtas šieno ir šiaudų, ir pasukome link miško vidurio.
Tai buvo kažkas nepaprasta - skruostus svilino neįkyrus žiemos šaltis, vaizduotę gražino baltu sniegu pasipuošusios miško eglės, o dar šalia klasiokai, roges traukiantis garuojantis arklys. O svarbiausia, artėjantys Naujieji! Keli kilometrai vaizdingu keliu - ir mes jau miško viduryje. Graži miško aikštelė, sukrautas laužas, iš berželių suregzta pastogė, šviečiančios liktarnos, papuošta lauko eglutė. Nedelsdami užkūrėme laužą, pradėjome kepti kepsnius, o laikrodžio rodyklės vis artėjo prie dvyliktos. Visai netikėtai per klasioko atsineštą VEF-ą pasigirdo laikrodžio dūžiai, skelbdami Naujųjų metų pradžią. Šaudė šampanas, skambėjo "Ilgiausių metų", iki paryčių dainavome, aidėjo atsivežtų gitaros ir akordeono muzika. Taip aš su savo bendraamžiais sutikau Naujuosius metus, kurie labiausiai įsirėžė į mano atmintį, nors įspūdingai sutiktų tikrai buvo nemažai."
Cigarečių pakelyje - Vytauto Kanclerio pjaustytos morkos
LORETA BERŽINSKIENĖ: "Dažniausiai Naujųjų sutikimas būdavo mūsų namuose. Tėvų butas Žvejų gatvėje buvo didelis, tai susirinkdavo draugai, kaimynai. Vaikų irgi būdavo. Ateidavo Senis Šaltis su dovanom. Vienas Senis Šaltis liko atminty iki šiol. Man buvo kokie penkeri, kaimynui Kostui gal treji. Įeina labai didelis Senis Šaltis, tai mudu taip išsigandom, kad verkdami palindom po stalu. Kažkaip vis dėlto iškrapštė mus iš pastalės eilėraščiams sakyti ir dovanėlėms gauti. O tas didelis Senis Šaltis, daug vėliau sužinojom, buvo Vytautas Kancleris, su kuriuo tėvai buvo gerai pažįstami. Savo gautos dovanos neatsimenu, bet tėvai gavo dovanų "Primos" pakelį. Jame labai gražiai buvo sudėtos supjaustytos morkos. Man buvo labai juokinga, kaip jie tas morkas rūkys, todėl ir atsimenu. Gal ir pati pirmą kartą skaniai tų morkų "užrūkiau" po stalu... Bet tą dovaną tikrai sukūrė Kancleris, nes visas stalas klegėjo, kai tėvas pakelį atsidarė. Po to Senis Šaltis prisėdo, ilgokai pabuvo. Šventėme visi - ir suaugę, ir vaikai."
DOVANA. Juk labiausiai mus sušildo artimųjų rankų lytėtos, širdimi "įkrautos" dovanos. Liubovė Stanišauskienė savo vyrui jūreiviui, kuriam Naujieji krante labai retai iškrisdavo, artėjant Arklio metams, numezgė štai tokį megztinį.
Liubovės STANIŠAUSKIENĖS archyvo nuotr.
Namo - su rogėmis
SONATA ŽIŽIENĖ: "Iš vaikystės yra parėjęs prisiminimas, kad man įkando, taip tuomet supratau, Senelis Šaltis... Ne tas tikras, o kur po eglute statydavom. Tiesiog įsidūriau... Vaikystėje dažnai Naujus sutikdavom pas tetą. Jau miegančias mudvi su seserimi tėvai rogėse namo parsiveždavo. Vėliau, kai persikraustėm į Baltijos prospektą, kaimynas aktorius Romualdas Grincevičius, Senelis Šaltis, į svečius ateidavo ir dovanų atnešdavo. Kai su vyru Henriku Žižiu ėmėmės "Roxy" klubo, kasmet rengdavome temines Naujųjų sutiktuves. Mūsų darbuotojai ir klubo nariai, vakarėlių dalyviai, būdavo kūrybingi ir talentingi (dainuodavo, šokdavo), tai į kuriamus šou visada juos įtraukdavom. Vienos įsimintiniausių sutiktuvių - "Naujieji kaip kine", kai "filmavome" muzikinius siužetus iš kino filmų. Kino režisierius ir renginio vedėjas buvo Henrikas, o klubo darbuotojai ir renginio svečiai buvo šių siužetų personažai ir statistai. Prasidėjo viskas nuo ištraukos iš "Čikagos", po įspūdingo "All that jazz" pasirodymo išvedami įtariamieji (keli vyrai/vakaro svečiai), kurie sugrįžo filmuojant "Džiaze tik merginos" su Merlin Monro orkestrėliu perrengti į moteris. Pasirodė, kad plaukiame laivu "Ir plaukia laivas", kuriame vyko pašėlęs vakarėlis su lindihopo šokėjais, kurie įtraukė į šokius visus vakaro svečius, bet laivas per daug įsisiūbavo ir pradėjo skęsti... "Titanikas" su Ieva Delininkaityte (IKI vežimėlyje), o bangas "banguoja" statistai, bet štai per bangas atskubėjo gelbėtojai (vakarėlio svečiai su tikrais raudonais šortais ir gelbėjimosi ratais), o tarp jų ir Pamela Anderson... Viskas gerai baigiasi, visi išsigelbėja, laikrodis muša dvyliktą, ir skamba "Memory" arija iš miuziklo "Katės" (ją dainavau aš), šaunami fejerverkai. Smagiausia tai, kad visi aktyviai dalyvaudavo ir būdavo pasikeičiama geromis energijomis."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą