Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (657)

Paskutinėje akvarelėje mes į ją kaip ir įžengėme. Tačiau ar daug kas save prisiekusiems klaipėdiečiams priskiriančiųjų žino, kad Smiltynė buvo senojo Marienburgo-Karaliaučiaus-Klaipėdos-Kuršo pašto kelio, minimo jau XV a., dalis?

Su juo išsamiau galėtumėte susipažinti, paskaitę Juodkrantėje gimusios ir augusios Klaipėdos universiteto profesorės Nijolės Strakauskaitės knygą "Kuršių nerija - Europos pašto kelias".

O kur pašto kelias, ten ir tiems laikams būdinga infrastruktūra: pašto stotelės, arklidės, užeigos. Ir, žinoma, didesnės ar mažesnės gyvenvietės, kurių trobose įsikurdavo visa tai aptarnaujantys žmonės, pramaišiui su žvejais.

Būdavo, kad žvejo amatas kažkokiu būdu buvo derinamas su aptarnavimu. Kol šeimos galva gaudydavo žuvis, šeimos nariai mikliai sukdavosi arklidėse, užeigose, kuriose būdavo ir viešbutukai. Tame pašto kelyje svarbus vaidmuo teko ir Klaipėdos paštui. Bet į Klaipėdą persikelti iš Kuršių nerijos nebuvo taip jau paprasta. Net XXI a. iškyla įvairiausių gamtos paspęstų kliūčių.

Kopgalio štrichai

Kopgalio gyvenvietės atsiradimas su pašto keliu menkai susietas. Ji radosi dėl pustomo smėlio Kuršių nerijai ilgėjant šiaurės link. Nuo Kopgalio nupustomas smėlis užnešdavo Klaipėdos uosto laivakelį, tad 1733 m. buvo įrengtas 130 m ilgio pietinis molas, kuris turėjo apsaugoti Klaipėdos sąsiaurį nuo pustomo smėlio. Bet jis audrų buvo sudaužytas.

Kopgalis nuolat nukentėdavo nuo Kuršių marių potvynio srovių ir bangų. XIX ir XX a. kelis kartus pertvarkytas, ilgintas, kopos želdintos.

Prasidėjus apželdinimo darbams ir statant tvirtovę, apie 1795 m. šalia esančios balasto aikštelės ėmė kurtis gyvenvietė (vok. Suderspitze). Šioje aikštelėje burlaiviai atsikratydavo balasto ir jo pasipildydavo, kad išlaikytų nepakrauto laivo stabilumą audringoje jūroje.

Tik Prūsijos valdžiai suteikus dideles lengvatas, Kopgalyje apsigyveno pirmieji naujakuriai. 1821 m. čia jau stovėjo 7 sodybos. 1871 m. Kopgalyje gyveno 53, 1905 m. - 134, 1910 m. - 78 gyventojai. Jie krovė balastą, tvirtino krantus, dengė juos velėna, žvejojo ir augino bulves.

Tai tapo ir pirmąja poilsiaviete Kuršių nerijoje. Jau XIX a. pradžioje čia ėmė veikti moterų ir vyrų paplūdimiai, iš Klaipėdos uosto į Kopgalį pradėjo kursuoti keltas.

1866 m. Kopgalyje pastatyta gynybinė pajūrio tvirtovė. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ji apgriauta ir ilgą laiką stovėjo nenaudojama.

Smuklė, kurios neliko ir pėdsakų

Šiandien keltu iš Senosios prieplaukos atplaukusius Smiltynėje pasitinka nuogas kalnas. Mano vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje ant to kalno bent alyvų krūmai žydėjo. O jos - tai dažniausiai kažkada klestėjusio gyvenimo liudininkės. Ne tik čia - visoje Lietuvoje.

Taip, ant šios kalvos tikrai gyvenimas klestėjo. Nes čia buvo karčiama. Gal smuklė. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Joje tikriausiai buvo ir viešbutis, kuriame pailsėti galėjo ir paštą gabenantys iš pradžių raiti žygūnai, o vėliau ir pašto karietų, gabenusių ir tuomet dar negausius keleivius, važnyčiotojai.

Karalienės Luizės pėdsakas

1802 m. smuklė buvo pastatyta ant supustytos 14,8 m kopos viršaus. Tai buvo tradicinis medinis didysis žvejo namas su šonine mansarda. 1804 m. naujoji smuklė jau veikė.

O 1807 m. sausio 8 d. Smiltynę pasiekė karalienės Luizės karieta. Matyt, ji buvo sustojusi smuklėje, nes vėliau čia buvo pakabinta paminklinė lenta.

Smuklė Smiltynėje veikė iki 1833 m. Po kelerių metų - 1837-aisiais - ji netikėtai sudegė. Smuklė po gaisro atstatyta toje pat vietoje, tik pasukta lygiagrečiai su mariomis. Nuo 1896 m. šį sklypą valdė pirklio žmona E. Gassner.

Per Antrąjį pasaulinį karą Smiltynė per stebuklą išliko beveik nenukentėjusi. Tačiau pokariu buvo sunaikinta daug pastatų. Vienas iš jų - senoji Smiltynės smuklė.

ANONSAS

Kitą savaitę - apie Smiltynės aukso amžių. Kas ir kur Smiltynėje vykdavo tarpukariu? Ar žinote, kad Smiltynėje ir šiandien tebežaliuoja Antano Smetonos jubiliejui pasodintas ąžuolas? O ką žinote apie ant seklumos Smiltynėje užneštą laivą "Hans Bernstein"? Bet tai buvo jau gerokai vėliau. Prie to laivo sugrįšime, kai pradėsime belstis į pokario Smiltynės gyventojų namų duris. Kadangi jau bent kiek esu "pačiupinėjusi" tų žmonių prisiminimus, tikrai bus įdomu. Manau, tai sudomins ir jus. Bet tai - ateityje, kai apsigraibysime Smiltynės aukso amžiuje.