Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (664)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (664)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien vėl belsimės į Smiltynės 12-ojo namo duris.

Kai ankstesnėje "Akvarelėje" minėtas baržos kapitonas - škiperis Juozas Januška pagaliau gavo butą Smiltynės 12-ajame name, vienai jo dukrai - Marytei - jau buvę 16 metų. Kai prašiau jos prisiminti, kaip vyko kraustynės ir kokie buvę pirmieji įspūdžiai gyventi vis dėlto žemėje, o ne plūduriuojant baržoje, ši sakė - seniai tai buvę, ji ir nebepamenanti.

Mamos užvadėlė

Prisimenanti tiek, kad bėgiodavo į namelį su širdute, o vandenį semdavo iš šulinio. "Mama buvo susilaužiusi ranką, tai man teko jos pavaduotojos dalia", - prisipažino ji.

O visai netrukus ji ir ištekėjo. Mat priešais jų buto duris gyveno jūreivio sesuo, pas kurią tas jūreivis glausdavosi, kai grįždavo iš reisų.

Jaunos širdys, karštas kraujas labai greitai Marytę Januškaitę ir Petrą Majų suartino. Kaip tuomet buvo priimta, be bažnyčios, be altorių įregistravo santuoką. Ir Petras vėl prašapo jūrose.

Gal po metų jau krykštavo dukrelė Armanda, su kuria labai sutarė jau ankstesnėje "Akvarelėje" minėtas Alfredas Racevičius - Marytės sūnėnas.

Kai tik Klaipėdoje prasidėjo kooperatinių butų statybos, jaunoji šeima išsikraustė į Gedminų gatvę. Bet Marytė ir toliau dažnai atplaukdavo keltu į "tėvoniją". Jeigu būdavo reikalas, tai mamai padėdavo namų ruošos reikaluose.

Januškų auksinės vestuvės

Smiltynės siuvėjus Šalčius, gyvenusius už kelių namų, gerai pamena A. Racevičius. Mat kai artėjo jo senelių Stasės ir Juozo Januškų auksinės vestuvės, matuotis "auksinės" suknelės močiutė vesdavosi anūkėlį Alfreduką - įvertinti, kaip toji suknelė guli.

"Močiutė buvo praktiška, tai iškilmėms siūdindamasi naują suknelę galvojo, kad ši ir įkapėms tiktų. Todėl siūdinosi ne auksinės - juodos spalvos", - pasakojo A. Racevičius.

Auksinių vestuvių oficialioji dalis vyko Muzikiniame teatre. "Matyt, tuomet "zagsas" buvo remontuojamas", - spėjo Januškų anūkas Alfredas. Jis dalyvavo ir oficialiojoje dalyje, o paskui ir linksmojoje.

"Kažkodėl buvo apsispręsta tą linksmąją dalį su orkestru, muzikantais surengti pas tetą Marytę Gedminų gatvėje, o ne Smiltynėje", - dabar kiek stebisi jis.

Kadangi buvo suvažiavę daug giminių iš visos Lietuvos, tai, matyt, trukdė nakvynės reikalai. O gal ir tiekimo - maistus ir gėrimus boginti į Smiltynę sudėtinga, kai mieste tai buvo galima padaryti bent kiek paprasčiau.

Senelės laidotuvės

Įžvalgios tos Stasės Januškienės būta. Auksines vestuves atšventusi 1973-iaisiais, po dvejų metų pasimirė. "Vieną vakarą mama pasijuto blogai, kvietė greitąją. Atvažiavo, apžiūrėjo. Ir liepė eiti į polikliniką. Ryto mama nebesulaukė. Širdelė sustojo", - pasakojo duktė Marytė.

Su auksinėms vestuvėms siūdinta suknele ir buvo pašarvota tame pačiame Smiltynės 12-ajame name. Tuomet dar gedulo namų nebuvo. Tiek pačioje Klaipėdoje, tiek Smiltynėje mirusiuosius šarvodavo namuose. Iš jų ir išlydėdavo į paskutinę kelionę.

"Prie namo, išnešus karstą, palydėti susirinkę smiltyniškiai nusifotografavo. Paskui karstą įkėlė į sunkvežimį nuleistais bortais, papuoštą kilimais ir berželiais", - pasakojo p. Alfredas. Prisiminė, kad į keltą įvažiavo be eilės. Ir procesija į keltą suėjo. "Daugiau nieko į keltą neįleido", - tvirtino velionės anūkas, kuriam tuomet buvo 10 metų.

Kraustynės iš Smiltynės

Kadangi Kopgalyje visu tempu vyko nelegalios Jūrų muziejaus statybos, tuometinė Klaipėdos valdžia jau dūmojo ir apie Smiltynės plėtros reikalus. Vilos, tapusios "komunalkėmis" penkioms-šešioms šeimoms, turėjo virsti kultūrinės paskirties objektais. Žinoma, tinkamai restauruotos ir pritaikytos.

Sparčiai besistatant gyvenamųjų namų kvartalams, iš vilų į žemyną pradėtos kraustyti ir šeimos. Bet, matyt, lėšų joms beregint sutvarkyti stigo. Nes jų labai reikėjo Jūrų muziejaus statyboms. Tuščios vilos merdėjo. Trumpam jose atidarydavo kokią kavinukę, kuri tapdavo nemaža našta tuomečiam Valgyklų, restoranų ir kavinių trestui, galvos skausmas ir Prekybos valdybai. Aprūpinimas maisto produktais, įranga, kadrais. O jose šiokia tokia apyvarta būdavo tik vasarą. Nuostolių nepadengdavo ir atidarytas alaus baras, ošdavęs apskritus metus.

Taigi, apie 1977 m. Smiltynės 12-ojo namo "apartamentus" apleido ir buvęs baržos škiperis Juozas Januška, gavęs butą Taikos pr. gale. Centriniu šildymu ir kitais patogumais neilgai tesidžiaugė - 1981 m. pasimirė. Įtariau, kad dėl aplinkos pasikeitimo. Ką veikti mūrų džiunglėse, kai buvo pratęs kažką prasimanyti toje vėjų nugairintoje Smiltynėje. Bet anūkas Alfredas tuos įtarimus išsklaidė - turėjęs onkologinių bėdų. Neišsipildė škiperio svajonė būti palaidotam šalia Liudviko Stulpino. Abu su žmona Stasele atgulė Joniškės kapinėse.

1975 m. iš Smiltynės 12-ojo namo Stasė Januškienė buvo išlydėta į paskutinę kelionę.

 

Anonsas

Apie tai, kaip Alfredas Racevičius, būdamas 8-9 metų, keltą per marias vairavo, kas pokario vaikams buvo jachtklubas, kokių eibių jie prikrėsdavo, kaip tėvai dėl to galvos skausmus malšindavo, - skaitykite po savaitės.

PRAŠYMAS

Ir toliau žvalgysimės Smiltynėje. Ji be galo įdomi savo istorija. Ne menkiau įdomi ji buvo ir po II pasaulinio karo. Kai į ją, kaip ir į Klaipėdą, suvažiavo žmonės iš visų pasviečių. Ką jie čia rado, ką dirbo, kokį gyvenimą kūrė? Labai prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar jų palikuonis, turinčius ką papasakoti - pradedant buitimi, baigiant atskirtimi nuo "didžiosios žemės". Rašyti laiškus el. p. adresu [email protected]

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder