Mokykla buvo išskaidyta, nes vien sename pastate Laukininkų g. (dabartinė Tiltų), šalia Reformatų bažnyčios, visi netilpo. Penkios klasės glaudėsi Mokytojų seminarijoje, dar keturios - buvusio miesto knygyno pastate. Iš pradžių ši mokykla veikė privačios statusu, vėliau ją išlaikyti ėmėsi miesto magistratas. Šioje mokykloje mokytojavo daugiausiai Klaipėdos mokytojų seminariją baigę pedagogai: Jonas Gunga, Kazimieras Vasiliauskas, Margareta Labrencytė, Gretė Misiulytė-Buntinienė, Marta Marija Labrencytė-Brakienė ir kt.
Švenčiant mokyklos gyvavimo dešimtmetį, jai buvo suteiktas Duonelaičio vardas. Baigę keturias klases, dauguma šios mokyklos moksleivių toliau mokslus tęsdavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje.
 |
| Taip atrodė Duonelaičio mokyklos pastatas, sugriautas 1944 m. |
Mokyklos gyvavimo pabaiga
Prieš vokiečiams užimant Klaipėdą, J. Paulauskas iki 1938-ųjų Kalėdų dar spėjo baigti Duonelaičio mokyklos 2-ąją klasę. Kai jis ir dar būrelis mokinukų atėjo į mokyklą atsiimti puodukų ir šaukštelių, čia iš bibliotekos, kuri buvo paskutiniame didelio pastato aukšte, pro langus jau skrido Maironio ir Vinco Kudirkos raštai.
"Man taip gaila buvo lauže deginamų knygų. Vieną norėjau pasičiupti, bet niuksas į kuprą norą gerokai ataušino", - dar ir šiandien nuoskaudą pamena Jonas.
Apie paskutiniąsias mokyklos veiklos dienas yra rašęs ir jos buvęs pedagogas K. Vasiliauskas: "Netrukus išvydome motorizuotus dalinius. Į mokyklą užsuko kareiviai su SS raidėmis ant rankovių ir paliepė kuo greičiau apleisti mokyklą. Viską palikę išėjome. Kitą dieną sutikęs mus mokyklos vadovas E. Simaitis paprašė nueiti į mokyklą ir kaip nors išgabenti mokyklos biblioteką. Nuėjome. Duris atidarė ne mūsų senoji sargė, o kareivis. Sužinojęs, ko mes norime, gana mandagiai mus nuvedė į išvietę ir parodė mūsų bibliotekos knygas, suverstas ant šlapių grindų. Puolėme tvarkyti..."
Viskas baigėsi tuo, kad pedagogai atėjusio karininko buvo apšaukti kiaulėmis ir išvaryti. "Taip ir liko išvietėje mūsų knygos, mokyklos dokumentacija. Tuo baigėsi ir lietuviškos Duonelaičio pradinės mokyklos istorija", - rašė K. Vasiliauskas (iš Alberto Juškos knygos "Mažosios Lietuvos mokykla", Klaipėda, 2003).
Nuo Velykų iki Kalėdų
Mokslai mokykloje prasidėdavo po Velykų ir baigdavosi prieš Kalėdas. Klasėse 26-27 mokiniai buvo mokomi įvairiausių dalykų, pradedant lietuvių kalba, baigiant geometrija.
Mokykloje didelis dėmesys buvo skiriamas darbiniam auklėjimui. Mergaitės buvo mokomos siuvinėti, megzti, austi lietuviškas juostas. Berniukai per darbų pamokas konstravo, lipdė figūras, obliavo, pjūkleliu pjaustinėjo fanerą, kalė inkilus. Kiekvieną pavasarį buvo organizuojamos mokinių piešinių, rankų darbų parodos.
Rengtos ekskursijos į Juodkrantę, Nidą, Kretingą, Dovilus, Plikius, Rambyną. Kelionės išlaidas dengdavo mokinių tėvai.
"Visą laiką klasėje būdavome kartu, tik tikybos pamokoms išsiskirdavome, nes jas vesdavo įvairių konfesijų dvasininkai", - sakė J. Paulauskas. Mokyklą lankė ir katalikai, ir liuteronai, ir žydų tautybės vaikai.
Jonui dabar atrodo didelis stebuklas, kad per pertraukas kiekvienas mokyklos mokinukas nemokamai gaudavo puslitrinius butelius pieno ir po bandelę. "O priešais mokyklą - "zimagorų" valgykla. Ten būdavo maitinami bedarbiai. Tačiau į tą valgyklą būdavau pasiunčiamas su bidonėliu ir aš, kai mama patingėdavo virti pietus. Šeimininkės nepagailėdavo pridėti kiaulės galvų, kojų kopūstų ir bulvių", - prieškarinės Klaipėdos gyvenimo subtilybes dėstė miestelėnas.
Jis puikiai mena didelį erdvų mokyklos kiemą, kuriame dūkdavo per pertraukas. Eiti ant Jono kalnelio pedagogai drausdavo, nes ten - tarsi ir vokietukų teritorija. "Tenai mums pasirodžius neišvengiamai kildavo muštynės", - sakė J. Paulauskas.
Įsimintinas susitikimas
Pasak J. Paulausko, Duonelaičio mokykloje vykdavo susitikimai ne tik su Klaipėdos krašto, bet ir visos Lietuvos šviesuoliais. Labiausiai iš tų susitikimų yra įsirėžęs su Ieva Simonaityte, kai ši pristatinėjo savo knygą "Aukštųjų Šimonių likimas".
1937 m. knyga išleista gotišku šriftu. Matyt, ta proga rašytoja ir lankėsi šioje mokykloje. "Aš pats pirmasis mokykloje ją perskaičiau",- šiek tiek didžiuodamasis sakė J. Paulauskas.
Ne veltui jo lietuvių kalbos žinios vertintos vienetais (aukščiausiais balais), o vokiečių - tik trejetukais. Nors Jono tėvai prenumeruodavo net keturis laikraščius - "Tilžės keleivį", "Lietuvišką caitungą" (gotišku šriftu), "Rytą" (lotynišku šriftu), vokišką "Memeler Dampfort", vaikinukui visada mielesni buvę lietuviški laikraščiai ir lotyniški rašmenys.
Šiandien J. Paulauskui atrodo, kad tą prielankumą atkakliai ugdė mokyklos pedagogai. Ir todėl jam brangus mokyklos kaip lietuvybės skleidimo židinio atminimas.
Tautinė nesantaika
Kai 1939 m. Klaipėdoje įsitvirtino vokiečių valdžia, kai buvo uždrausta lietuviškai kalbėti, nuolat įsižiebdavo muštynės tarp lietuviukų ir vokietukų. Tautinė nesantaika buvo tiek stipri, kad juos reikėjo skirti net mokykloje prie dabartinio "Baltijos" laivų statyklos pastato, kur iš Duonelaičio mokyklos išvarytiems lietuviams buvo atitvertas kampas.
"Dabartinės Minijos ir Nemuno gatvės buvo vokiečių kolonijos, o Šermukšnių, Alyvų, Gėlių gatvėse kūrėsi lietuvių šeimos. Mes iš mokyklos grįžtančių vokietukų laukdavome prie Luizės vaistinės. Mūšiai būdavo aršūs. Tai mes triūbydavome pergalę, tai vokietukai", - pasakojo J. Paulauskas.
Ir vieni, ir kiti jautėsi Klaipėdos šeimininkais, o kitos tautybės žmones laikė atėjūnais, kuriems būtina įrodyti, kad jie čia - niekas.
Mokė gestapininkus?
Išvarius lietuviukus ir jų pedagogus iš Duonelaičio mokyklos, čia, pasak J. Paulausko, pradėti mokyti būsimieji gestapininkai. Bent taip jau pašnibždomis kalbėjo klaipėdiečiai.
Paprašius šį faktą patvirtinti arba paneigti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Zitos Genienės, ši tuo faktu suabejojo.
Pasak jos, 1942 m. knygose rasti faktai apie šiame pastate registruotą mergaičių profesinę mokyklą. 1944 m. pastatas sugriautas. Pokario metais (apie 1954-1956 metus) buvusios mokyklos vietoje pastatytas stalininio tipo gyvenamasis namas, kurio pirmas aukštas buvo skirtas prekybininkams.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą