Per 30 metų daug kas susidėvėjo, tad muziejų būtina atnaujinti. Šiandien visos statybinės medžiagos, vamzdynai, akvariumo stiklai, filtrai ir daugelis kitų specifinių Jūrų muziejaus "įmantrybių" yra lengvai prieinami - tik turėk pinigų. O daugiau kaip prieš trisdešimt metų teko spręsti ne tik finansines problemas.
Tokio akvariumo nebuvo visoje tuometinėje Sovietų sąjungoje, o ir užsienio akvariumuose pasidairius nebuvo, kaip patirties ar idėjų semtis. Tad architektas inžinierius Petras Lapė kreipėsi į brolį, gyvenantį JAV, kad šis padėtų gauti kokios literatūros apie akvariumų įrenginius. P. Lapės brolis teatsiuntė kažkokį bukletėlį, iš kurio galėjai susidaryti vaizdą, kaip akvariumas įrengtas Bostone. Tame bukletėlyje P. Lapę išgąsdino tris kartus už patį akvariumą didesnis vandens filtravimo "fabrikas". Kažin kaip jis būtų atrodęs Kopgalio panoramoje, jei P. Lapė nebūtų padaręs savojo išradimo filtruotam jūros vandeniui į akvariumą pumpuoti.
 |
| Architektui Petrui Lapei vis kildavo genialių minčių: šioje nuotraukoje užfiksuotas momentas, kai P. Lapė idėją aiškina Alfonsui Žaliui, brėžinius paišydamas čia pat, ant smėlio. |
"Įsivaizduokite, yra gėlas vanduo, yra pietų ir šiaurės jūrų vanduo, yra marių vanduo. Ir reikia tokių technologijų, kad tas vanduo taptų priimtinas visoms žuvims, plaukiojančioms didžiajame akvariume. Jis turi tikti ir pietų, ir šiaurės jūrų žuvims, o neretai - ir gėlavandenėms. Tad reikia tokių technologijų, kurios prilygtų kosminio laivo mechanizmams", - sako T. Tubis.
Jis tiesiog žavisi kolegos P. Lapės atradimu. Pastarasis sugalvojo paprastą, bet kartu ir genialų dalyką: vandenį siurbti tiesiai iš Baltijos jūros, kuris, praeidamas pro natūralius gamtos, t. y. smėlio, filtrus, atiteka į rezervuarą, o jame jau su tam tikrų technologijų pagalba pagal poreikį didinamas vandens druskingumas, ar atvirkščiai - jis gėlinamas bei skaidrinamas.
 |
| Tik šioje nuotraukoje galite pamatyti tai, ko atvykę į Jūrų muziejų nepamatysite... |
Išskirtinis vamzdynas
Tegul ir filtruotas jūros vanduo, tačiau jis vis dėlto ne gėlas. Jūros vanduo graužia ir vamzdynus, ir gelžbetonio konstrukcijas. Koks turėtų būti tas gelžbetonis, kad nepasiduotų erozijai? Ir kokie turėtų būti vamzdynai, filtrai, sklendės, kad po kelerių metų jų, surūdijusių, pairusių nereikėtų keisti?
Pasitarę, pagalvoję nusprendė, kad reikia ieškoti kitokių gelžbetonio gamybos formulių. O ir vamzdynai turėtų būti ne iš metalo.
 |
| Šia vamzdžių raizgalyne vanduo iš jūros patenka į muziejų. |
1972-1973 metais Klaipėdos statybose dar buvo naudojami sunkiasvoriai metaliniai cinkuoti vamzdžiai. Apie nerūdijančio plieno vamzdynus dar niekas net nesvajojo. Buvo į madą beįeiną aliuminiai vamzdžiai, bet jų atsparumas korozijai abejotinas, o ir kur jų gausi?
Tad muziejaus kūrėjai nusprendė: akvariumo vamzdynas turi būti plastikinis. O tokių vamzdžių, sklendžių bei jungčių jiems tais metais turbūt retas tebuvo matęs net paveiksliuke. Prasidėjo didžiosios plastikinių vamzdžių ir priedų jiems paieškos...
Kitose ciklo dalyse skaitykite:
-
Iš kur buvo pargabenami plastikiniai vamzdžiai
-
Kas gamino statybines konstrukcijas apvaliam akvariumo pastatui, kai įprastinės konstrukcijos tebuvo gaminamos tik stačiakampiams pastatams
-
Kaip buvo skatinami apvalių konstrukcijų gamintojai
-
Kur buvo ieškoma stiklų akvariumui
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą