Senamiesčio kiemų vaikai

Tėvas į Klaipėdą sugrįžo 1945 m. gegužę, o mama, jau su trimis vaikeliais, parvažiavo rugsėjį. Zigmukui buvo metas lankyti mokyklą. Skutėjų gatvė, kurioje gimė, buvo virtusi griuvėsiais.

Apsigyveno Daržų gatvėje, kuri tuomet, kai gimė, pasak Kubiliaus, vadinosi Žirgų g. Iki šiol ponas Zigmas su nostalgija mena uždarą kiemą, didelius medinius vartus. Pro juos tėveliai įsileisdavo pažįstamus ir nepažįstamus turgaus prekeivius. Arkliais kinkytais vežimais į Klaipėdos turgų atriedėdavo netgi iš tos pačios Kvėdarnos. Sako, namuose ant grindų miegoti prekeiviai suguldavo "štabeliais".

Vaikystės nuodėmės

Pradinę mokyklą Zigmas lankyti pradėjo ten, kur dabar yra "Baltijos" laivų statyklos valgykla. Pirmame aukšte buvo mokomi rusiukai, antrajame - lietuviukai. Ponas Zigmas neslepia, kad kartais tarp dviejų aukštų įsiplieksdavo karas. Beje, karai kildavo ir tarp "turginukų", P. Cvirkos (dabartinė Turgaus g.), "Trinyčių" rajono vaikų. O štai CBK rajonas (dabar "Begos") pokarinukams vaikigaliams buvo tabu, nes čia jau buvo sentikių valdos. Ponas Zigmas prisipažino, kad iš pamokų pabėgę patraukdavo ne tik į karus, bet ir į turgų pasiobuoliauti. Palįsdavo po vežimais ir prastumdavo lentutes, iškrapštydami obuolį kitą. Dabar tą smulkų vagiliavimą ponui Zigmui yra nemalonu prisiminti. Nuraminau, kad kiekvienas esame šiek tiek nusidėję...

Baigęs pradinę mokyklą, Zigmas vidurinius mokslus srėbė jau Kristijono Donelaičio mokykloje. Kur stoti, ką rinktis, galvos nekvaršino: kaip ir daugelis klaipėdiškių - į "moriachodkę", Jūreivystės mokyklą. Plaukti į jūrą pradėjęs 1959 m., Zigmas taip ir buvo visą gyvenimą susijęs su žuvies pramone.

Kad ir mieste - bet ūkiškai

Iš ko gyvendavo ikikarinės ir pokarinės Klaipėdos gyventojai? Kas kaip. Zigmas tik iš mamos pasakojimų žino, kad ji, atvykusi iš Kvėdarnos, yra buvusi ir tarnaitė pas ponus, ir eksportui į Angliją rūšiavusi kiaušinius, paukštieną. Toji eksporto kontora buvusi netoli "Progreso". Beje, priėjimas prie marių, jūros buvo laisvas, visiškai be jokių tvorų. Pokario metais daug kas stebėjosi, kad niekas nevogdavo į Klaipėdą atplukdytų apelsinų, kurie dėžėmis stovėdavo uosto krantinėje tol, kol tiekėjai juos išsiveždavo.

Pokario žmonės, tai girdėdami iš Zigmo tėvo, dirbusio uoste iki karo, sako: "pasakos!". O iš tiesų tą patvirtintų visi Klaipėdoje gyvenę žmonės ir vokietmečiu, ir iki karo.

O pokario metais Zigmo tėvelis ir mama dirbo alaus darykloje. Beje, ne toje, kuri yra dabar. Karo metu buvo subomborduotas salyklo cechas, tačiau jis išliko Šaulių g. (dabartiniai apleisti raudonų plytų pastatai). Tai juose ir dirbo tėveliai. O vaikai atlėkdavo talkinti - dėlioti įdėklus į butelių kamštelius.

Bet iš to penkių žmonių šeimyna pragyventi negalėjo. Daržų g. kieme buvusiuose gardeliuose triušiams daugelis šio ir kitų kiemų gyventojų užsiveisė gyvulių. Kubilių šeimyna vertėsi ūkiškai: penėjo kiaulę ir laikė karvę. Zigmas iki šiol atmena karvės Šmulės be ragų pieną: tirštas, geltonas, tokio dabar niekur nerastum. Zigmas mano, kad tas pienas toks skanus būdavęs todėl, kad Šmulė gaudavo ėdalo papildų - atliekų nuo salyklo, kurio tėvai parsinešdavo iš alaus "bravoro".

Pardavę metalą, pirkdavo saldainių

Kur buvę, kur nebuvę, Daržų gatvės paaugliai vis traukdavo į Melnragę. Ten riogsojo krūvos kulkų be patronų. Jas berniūkščiai susemdavo į drobinius maišelius. Parsitempę namo, paskui jomis papiktnaudžiaudavo: kokiam skriaudikui driokstelėję jomis, maudavo slėptis. Mat kulkos be patronų nebuvo pavojingos, tik užkliudžius skausmingos.

Žinoma, įvairiems karams žaisti buvo išnaudojami griuvėsiai. Čia buvo vietos ir kautynėms, ir fantazijai reikštis. Zigmas, pasakodamas apie pauauglystės žaidimus, skėsteli rankomis: "Koks laikmetis, tokie ir žaidimai..."

Prie žaidimų Zigmas priskyrė ir metalo rinkimą. Griuvėsiuose buvo pilna ir vario, ir švino. Berniūkščiai nė kiek neprasčiau, kaip šiuolaikiniai sąvartynų karjerų generolai, išrausdavo tų metalų tiek, kad vos nutempdavo pas supirkėjus, išimtinai žydų tautybės žmones. Jie tarsi susimokę savo supirktuves įkūrė būtent Daržų g. Tie supirkėjai, beje, kaip taiga atsirado - lygiai taip staiga pranyko. Taip vaikai prarado galimybę pardavę metalą nusipirkti kakavinių pagalvėlių. Tai pokario meto patys gardžiausi saldainiai. Būdavo ir įvairiaspalvių, aštrių kaip stiklas ledinukų. Paragautų dabartinis pirmaklasis anų metų ledų... O pokario vaikams atrodo, kad tokių skanių dabar niekas nebepagamina. Niekas gi tuomet neprimakaluodavo konservantų, dažiklių ir visokių kitokių pramanų...

Nostalgija

Zigmas Kubilius sako, jog dabar senamiesčio kiemeliuose nevyksta toks gyvenimas, koks kunkuliuodavo kad ir labai skurdžiu pokario metu: "Vertėmės sunkiai, bet buvome draugiškesni, vieni kitiems pasiryžę padėti."

Kubiliai yra išauginę dvi dukras. Dabar senoliams džiaugsmas ir akių šviesa vaikaičiai - devynerių metų Agnė, aštuonerių Lukas ir dvejų Ligita. Nauja klaipėdiečių karta.

Mieli skaitytojai,

papasakokite savo klaipėdietišką istoriją mūsų dienraščio puslapyje "Klaipėdiečiai". Skambinkite tel.49 34 35 (Gražina).