Ikiteisminis tyrimas tebevyksta – jau sukaupta 11 tomų, 2200 įvairių dokumentų, kuriuose užfiksuoti tyrimui reikšmingi duomenys.
Iš pradžių kalbėjęs, o paskui nutilęs prodiuseris 36 metų Ričardas Pinikas, kuriam pareikšti įtarimai dėl privedimo prie savižudybės ir neteisėto narkotinių medžiagų laikymo, nutarė pakeisti taktiką: „Matau, kad, liaudiškai šnekant, žaidžiama į vienus vartus – nusprendžiau, kad man reikia pradėti šnekėti, reikia gintis. Nebetylėsiu, šnekėsiu, kiek galėsiu.“
Piktinasi ir purtosi kaltės
– Lapkritį sukaks metai nuo šio tragiško įvykio. Kaip jaučiatės būdamas įtariamasis?
– Labai gailiuosi, kad įvyko ši nelaimė. Manau, tai – nelaimingas atsitikimas. Jei būčiau galėjęs kuo nors padėti ar pakeisti tą situaciją, tikrai tai būčiau padaręs.
Tas įvykis sugriovė mano gyvenimą. Nenoriu guostis, bet tie metai buvo labai sunkūs – sunkiausi, kokie tik gali būti žmogui. Labai daug išgyvenau. Daug ko netekau, daug ką praradau, net susirgau depresija.
– Prisiminkime, kaip viskas vyko tomis dienomis. Kaip atsidūrėte Vilniuje?
– Aš gyvenu Klaipėdoje, o tada mano biuras buvo Vilniuje.
Tuomet dar gyvenome su žmona, bet ji į Vilnių keltis nenorėjo.
Trečiadienį dirbau biure, ketvirtadienį vėl buvau darbe, o vakare su draugu nuėjome į Juozo Statkevičiaus mados šou.
Po to važiavome į dūzges, ten bendravome su Dovile. Manęs dar paprašė pagroti – aš labai mėgstu muziką.
Kai vakarėlis ritosi į pabaigą, mes su draugais jį dar pratęsėme viename kambaryje, o vėliau su nemaža kompanija išvažiavome pas Dovilę.
Ten buvome ir kitą dieną, su didele kompanija lankėmės baruose, naktiniame klube. Šeštadienį vakare nusprendėme su Dovile ir draugų pora kartu važiuoti į Klaipėdą.
– Kodėl pasirinkote viešbutį „Amberton Klaipėda“?
– Ten yra renginių salė, kurioje dirbu, ten dažnai būnu.
Tuo metu mano santykiai su žmona jau buvo pašliję: kelis kartus bandėme taikytis, bet supratome, kad mūsų keliai skiriasi, mums geriau gyventi atskirai.
Aš persikėliau į viešbutį, nes ten man patiko. Nereikėjo nuomotis buto, tvarkyti namų, plauti indų – viskas sutvarkyta.
– Kokie buvo jūsų ir Dovilės santykiai?
– Susipažinau su ja prieš trejus metus. Matydavomės vakarėliuose, per bendrus draugus. Pabendraudavome, ir tiek.
Į Klaipėdą ji pati nusprendė važiuoti kartu. Mes abu – suaugę žmonės, jautėme vienas kitam simpatiją.
Iš Klaipėdos ji rašė draugėms: „Gal jis paliks savo žmoną ir taps mano svajonių princu.“ Draugės atsakinėjo: „Dėl tavęs jis žmonos nepaliks...“ Aš jai patikau, mes kartu leidome laiką.
– Tai gal jau kūrėte ir ateities planus?
– Ne, aš nekūriau, tiesiog jaučiau jai simpatiją – tuo momentu buvo gerai, ir tiek.
– Ką veikėte tą savaitę Klaipėdoje?
– Tą savaitę susipažinome artimiau. Eidavome kartu pavalgyti, į baseiną, į teatrą, naktinį klubą. Neslėpsiu – gėrėme ir alkoholį. Nauja pažintis, norėjosi linksmybių.
Buvau nupirkęs jai lėktuvo bilietą į Milaną, bet ji neišskrido.
– Kodėl? Norėjo pabūti su jumis?
– Kaip supratau, Dovilės santykiai su jos vaikinu italu buvo komplikuoti.
– Kas įvyko tą lemtingąją lapkričio 20-ąją?
– Buvo pirmadienis, rytą sutariau, kad atvažiuotų vairuotojas ir nuvežtų Dovilę į Kauną pas draugę, su kuria ji daugiausia bendravo ir susirašinėjo, pas kurią ilgą laiką gyveno.
Sutarėme, kad važiuos vakare. Aš turėjau daugybę reikalų.
Man paskambino Aivaras (Miltenis. – Red.). Jis – normalus išsilavinęs žmogus, medikas. Su juo nebijojau palikti Dovilės.
Jis atėjo, o aš išėjau dirbti. Kelis kartus buvau parlėkęs, sakiau, Dovile, tau reikia važiuoti.
Paskui grįžau gal kokią septintą valandą, tiksliai neprisimenu, ir pasakiau: gana linksmybių.
Mačiau, jie ne blaivėja, o toliau svaigsta. Dovilei vėl pasakiau, kad ji turi važiuoti, o Aivarui – kad eitų namo. Man reikėjo pailsėti, laukė darbai.
Dovilė nuliūdo, išėjo į balkoną.
Po minutės aš nuėjau į balkoną, bet ten nieko neberadau. Pažvelgiau žemyn – kažkas guli.
Parlėkiau į kambarį, sakau, Aivarai, įvyko nelaimė, žmogus iškrito iš balkono. Mes nubėgome į apačią, pamačiau kūną.
Ten buvęs viešbučio darbuotojas iškvietė policiją. Likau laukti policijos, o A.Miltenis pasišalino.
Tą vakarą buvau visiškai blaivus. Koncertų salėje Šaulių gatvėje organizavome renginį. Daugybė žmonių tai galėtų paliudyti, bet jie kažkodėl neapklausti. Visą tą dieną buvau su savo vaiku.
Ir to taksisto, kurį kviečiau, duomenis perdaviau tyrėjams.
– Tai kas vis dėlto nutiko balkone?
– Ji pati iškrito, ji viena buvo tame balkone.
– Dovilės kraujyje aptikta kelių rūšių narkotikų, tarp jų ir vadinamojo prievartavimo narkotiko „oksiko“.
Iš kur ji gavo kvaišalų?
– Nežinau, ką jie tą dieną vartojo, su jais nebuvau, bet jie iš tiesų atrodė gerokai apsvaigę.
– Tai gal A.Miltenis narkotikų atsinešė?
– Negaliu komentuoti. Vyksta ikiteisminis tyrimas.
– Teigiama, kad Dovilė buvo seksualiai išnaudojama. Tai patvirtina ir DNR tyrimai.
– Nenustebčiau, jeigu būtų rasta mano DNR. Neslepiu – tą savaitę mes gyvenome kaip pora.
Nežinau, ką ji ten veikė su A.Milteniu, – gal mylėjosi, nebuvau, nemačiau.
Kad ji buvo seksualiai išnaudojama – visiška netiesa.
Viešbučio vaizdo kamerų medžiaga rodo, kad mes nuolat, po dešimt kartų per dieną išeiname, pareiname, mus daugybė liudininkų matė mieste.
Neužrakinau žmogaus kažkur rūsyje – viskas viešbutyje yra filmuojama.
– Iš kur atsirado mėlynių ant Dovilės kūno?
– Jos instagrame radau ankstesnių metų dešimt ar penkiolika nuotraukų – visur matyti mėlynės.
Keli Dovilės draugai man yra sakę, kad ji lyg kažkuo sirgo: tik prisilieti – ir lieka mėlynė.
– Teko matyti vaizdo įrašą, kuriame mergina pasakoja, kad jau keletą metų vartoja narkotikus. Teigiama, kad tai – Dovilė.
– Apie tą įrašą sužinojau tik iš žiniasklaidos.
– Ar būdama Klaipėdoje Dovilė vartojo narkotikus?
– Kai buvome kartu, ji iš tiesų vartojo narkotikus. Nežinau, kokius, mačiau kažkokius miltelius. Aš mėgstu alkoholį.
– O gal „oksiko“ atnešė A.Miltenis?
– Nežinau, per tą laiką Klaipėdoje ji susipažino su daug žmonių. Ir aš klubuose, baruose ją supažindindavau.
Kiek žinau, vadinamasis „oksikas“ nėra prievartavimo narkotikas. Jis labai populiarus – jaunimas jį vartoja.
– Artimieji sako, kad Dovilė išvažiavo neturėdama pinigų, nepasiėmusi banko kortelės.
– Iš pradžių ji turėjo grynųjų. Už bilietą į Milaną žadėjo pinigus man grąžinti. O pavaišinti merginą baruose man nebuvo problema.
– Dovilės motina sako, kad pažinojo visus dukters draugus, bet jūsų tarp jų nebuvo.
– Iš Dovilės draugų girdėjau, kad ji nebendraudavo su motina – ji jos neaugino nuo 10 metų.
Ar bendravo tomis dienomis – nežinau. Išeidavo su kažkuo pasikalbėti man negirdint, nuolat su kažkuo susirašinėdavo.
– Ar po tragedijos bandėte susisiekti su Dovilės artimaisiais?
– Yra viena draugė, pas kurią ji ilgai gyveno. Aš rašiau jai. Visos žinutės yra mano telefone.
Lapkričio 29 dieną rašiau, kad noriu pasimatyti su Dovilės motina, klausiau, ar būtų tokia galimybė, ar ji norėtų.
Ta draugė man atsakė, žiūrėkite (rodo žinutę.): Vyksta tyrimas, manau, tau negalima su manimi bendrauti, nes esu liudytoja.
Dovilės motinos feisbuką galiu nurodyti, jei norės, parašys. Telefono numerio duoti negaliu.“
Tuomet aš parašiau laišką motinai, štai jis – galiu paviešinti.
Rašiau jį dvi dienas verkdamas. Nusiunčiau Dovilės draugei, kad perduotų motinai.
Galiu parodyti ir tos draugės atsakymą.
Viena Dovilės draugė man rašė, kad Dovilė buvo be galo geras žmogus, bet turėjo labai daug problemų, apie kurias aš, deja, nežinojau, kad ji turėjo priklausomybių, sirgo depresija, visada jautė meilės trūkumą, glaudėsi prie to, kas parodydavo menkiausią dėmesį, bijojo būti viena ir tiesiog norėjo kam nors rūpėti.
Galiu patvirtinti, kad su draugėmis ji susirašinėjo pati, o ne kas nors kitas, kaip ne kartą buvo teigta. Tose žinutėse yra tokių žodžių, kuriuos tik Dovilė vartojo.
– Ar sutikote pasitikrinti melo detektoriumi?
– Sutikau, nes neturiu ką slėpti. Mano sąžinė rami, žinau, kad nieko bloga nepadariau.
Tiesa turi paaiškėti teisme
„Įrodymų, kurie yra byloje, manyčiau, pakanka apkaltinti mažiausiai du asmenis – ir nužudymu, ir išžaginimu, ir prekyba žmonėmis, ir narkotinių medžiagų platinimu“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ kalbėdamas su žurnaliste Daiva Žeimyte-Biliene sakė advokatas Gintaras Černiauskas, atstovaujantis D.Didžiūnaitytės šeimai.
– Keistoka, kad per metus byla beveik nepasistūmėjo. Kaip jūs tai aiškinate?
– Negalima teigti, kad nelabai pasistūmėjo. Bendromis pastangomis mums pavyko surinkti nemažai įrodymų dėl labai sunkių nusikaltimų. Tačiau finalinės stadijos mes niekaip nepasiekiame, o kodėl nepasiekiame, man yra mįslė.
– Kas yra finalinė stadija?
– Kai byla perduodama teismui ir jam paliekama spręsti, ar tų įrodymų pakanka, kad įtariamieji būtų pripažinti kaltais ir nuteisti. Tai turi daryti teismas – ne prokuroras, ne advokatas.
– Jūs esate profesionalas, ir tai ne pirma garsi jūsų byla.
Gal turite atsakymą, kodėl ji vis dar nepasiekia teismo?
– Buvau Aukščiausiajame teisme. Korupcinė byla pasibaigė tuo, kad mano ginamasis apkaltintas padaręs 400 eurų žalą – neteisėtai išleido įmonės pinigus. Bet jis ikiteisminio tyrimo pradžioje belangėje praleido 10 dienų.
Ir kiti kaltinamieji buvo suimti, kai kas už grotų praleido net du mėnesius. Visiems skirtos bausmės – baudos.
Šioje byloje įtariama, kad buvo nužudytas žmogus, prieš tai gal žagintas ir pardavinėtas, prigirdytas visokiausių narkotinių medžiagų, greičiausiai per prievartą laikytas daugiau nei savaitę.
Tačiau kardomoji priemonė įtariamajam yra tik rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Aš manau, kad šią bylą tiriantis prokuroras yra pats humaniškiausias ir atlaidžiausias, kokį tik man teko sutikti.
– Ar taip yra dėl to, kad įtariamasis R.Pinikas nėra eilinis asmuo iš gatvės, turi tam tikrų ryšių įvairiuose sluoksniuose?
– Aš neturiu atsakymo. Aš nuo 1995 metų dirbu šį darbą. Aš žinau, kaip bylos tiriamos, kokie įrodymai kaip renkami, kuriose stadijose taikomos kardomosios priemonės ir kokį poveikį jos daro.
Todėl man juokas ima, kai Generalinė prokuratūra aiškina, kad čia yra tokia taktika.
– Ką reiškia taktika?
– Tarkime, kokius įrodymus kada rinkti, kokia forma rinkti, kokias kardomąsias priemones parinkti. Pavyzdžiui, jei mes esame įtariami dėl to paties nusikaltimo, akivaizdu, kad iš pradžių svarbu, kad mes nesusikalbėtume, nesusitartume, neslėptume įkalčių.
Tai yra taktikos parinkimas – kaip jus apklausti, kokius įrodymus rinkti, kaip mane apklausti. Šiuo atveju absoliučiai nieko nebuvo daroma – viskas slepiama, atsiribota nuo visko.
– Šioje byloje yra 11 tomų ir 2,2 tūkst. įvairių dokumentų. Bet trūksta esminės informacijos?
– Kadangi prokuroras greičiausiai nebeketina perduoti bylos į teismą, paprašiau, kad leistų man paviešinti bylos medžiagą.
Nuosekliai papasakočiau, nuo ko viskas prasidėjo, kaip rutuliojosi, kad žmonės patys vertintų, ar jie galėtų patikėti tokia versija, kad nieko nebuvo – įvyko nelaimingas atsitikimas.
Vienintelis mano ir nukentėjusiosios motinos tikslas – išsiaiškinti tiesą.
– Bet jūs dar negalite viešinti informacijos – negavote leidimo.
– Jeigu teismas negauna teisės spręsti ir vertinti, manyčiau, kad visuomenė turi žinoti, kas vyksta, kaip vyksta.
Galbūt aš esu neteisus. Bet jeigu aš neteisus, tai turėtų pasakyti teismas priimdamas nuosprendį – apkaltinamąjį arba išteisinamąjį.
– Jūsų manymu, visuomenė turėtų žinoti ikiteisminio tyrimo informaciją? Bet tai gali būti jautru ir skaudu žuvusiosios artimiesiems.
– Pirmiausia mes kalbame apie narkotikus. Visuomenė turi žinoti, iš kur gaunama narkotikų, kaip jie platinami, kokie pavojai kyla, kaip žmonės elgiasi – juk gali pasinaudoti, išnaudoti.
Visuomenei labai svarbu, kad tokie dalykai daugiau nebepasikartotų, kad mes tokių istorijų daugiau nebenarpliotume.
Antra – mes turime lytinio išnaudojimo faktą.
Tai taip pat svarbu, kad merginos nepakliūtų į tokią situaciją, kur jomis būtų galima pasinaudoti, palaužti jų valią.
– Ar teisėsaugos abejingumas ar nenoras šioje byloje atverti visų kortų gali būti susijęs su tuo, kad jau pačioje pradžioje buvo padaryta tam tikrų klaidų?
– Viena kita klaida jeigu ir buvo padaryta, dar nėra tragedija. Dirbant, stengiantis galima surinkti visus įrodymus. Mes galime palyginti, kaip dirba Anglijos teisėsauga.
Štai garsioji Skripalių byla. Per kiek laiko išaiškino, ką nustatė, kokius įrodymus surinko? Rinkti buvo daug sunkiau, nes nusikaltimą vykdė profesionalūs žudikai, išmokyti, paruošti, su visa savo šalies, tam tikrų struktūrų pagalba.
O čia du diletantai galbūt įvykdė nusikalstamą veiką, bet mes nesugebame nieko išsiaiškinti.
– Surinkote daug duomenų. Jums tas vaizdas aiškus?
– Man, kaip teisininkui, tikrai aišku.
– Tai ką ketinate daryti?
– Tegul niekas nesitiki, kad mes nuleisime rankas pirma laiko. Ikiteisminis tyrimas nėra baigtas. Iš dalies „Lietuvos rytas“ ir mes esame prisidėję prie to, kad jis nebūtų nutrauktas.
Ikiteisminis tyrimas bet kuriuo atveju baigsis baudžiamąja byla, tik neaišku, kokios apimties. Mes sakome, kad apimtis yra tai, ką aš vardiju.
Bet prokuroras kol kas nenori to matyti ir apsiriboja narkotinių medžiagų platinimu, galbūt privedimu prie savižudybės.
Nors tokia pozicija kertasi su tuo, kad ikiteisminis tyrimas yra atliekamas dėl nužudymo. Jeigu manoma, kad Dovilė buvo nužudyta, ar prokurorui neaišku, kas buvo kartu su ja paskutinę gyvenimo akimirką?
Manau, kad aišku. Vadinasi, lieka teikti kaltinimus, pareikšti įtarimus dėl nužudymo. Bet to nedaroma.
– Žinoma, kad Dovilė bandė užmegzti kontaktą su išoriniu pasauliu – rašė žinutes draugei, agentui. O su motina ji bandė bendrauti?
– Taip. Bet tai buvo visiškai nepanašu į Dovilės bendravimą. Jos viena su kita buvo atviros, labai artimos, draugiškos. Jos kiekvieną dieną keisdavosi informacija, tas srautas buvo didelis.
Ir staiga ateina žinutė, kad man viskas gerai, ir toliau nebėra jokio kontakto. Jau iš to galima įtarti, kad žmogus buvo laikomas kažkur prieš savo valią.
– O motina bandė užmegzti kontaktą?
– Bandė užmegzti, ieškoti, bet jai nesisekė to padaryti. Bet žinote, visą laiką tikiesi geriausio. Iš pradžių niekada neįtari, kad gali nutikti kas nors baisaus.
Kai po to suvoki tragedijos mastą, dažnai būna per vėlu. Tai visiems ir nori pasakyti D.Didžiūnaitytės motina: atkreipkite dėmesį, kur jūs esate, su kuo esate ir ką darote, kad nepasikartotų tokia tragedija.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą